Legenda apie Shaka-Morkhai

Kadaise, tolimose orku zemese, kaip pasakoja senoliai...
//cia yra the tema. pradesim sekmadieni ar pirmadieni. pazadu. kadanors santrauka bus numesta i atviraja visiems foruma//

Laukiu nesulaukiu

Tomis dienomis, kai gimsta būsimi didvyriai, išpranašauti žvaigždžių judėjimų dangaus sklaue, didysis genties šamanas paliepdavo visai genčiai susikrauti viską į vežimus ir genties vilkstinė pajudėdavo į orkų miestą, kur pagal senąją tradiciją, nedidelėje šventovėje, skirtoje dievams (nors dievas buvo tik vienas, bet orkų miesto statytojai atminė laikus, kai kadaise stūksojo vienas didingas miestas ir šventykla nebuvo skirta konkrečiam dievui, o pagerbė visus esamus, buvusius ir būsimus), naujagimis būdavo paliekams nakčiai vienas.

Audringą naktį, gimė du vaikai - vienas nakties viduryje, o kitas paryčiais... Abi motinos jau buvo našlės ir mirė gimdydamos, o vienintelis gimimų liūdininkas ir buvo šis šamanas.

Šį kartą šamanas kaip išprotėjęs įlėkė į genties vado būstą:
- Žvaigždės slepia abiejų gimusiųjų likimą, nors išduoda, jog vieno laukia didžiulė sėkmė, o kito pragariška lemtis. Klausant žvaigždžių, silpnesnįjį reikėtų nužudyti šviečiant mėnuliai, o stipresnįjį gabanti į miestą... Didysi vade, jūs turite išspręsti šią dilemą...

Vadas užsidarė specialiai tam pastatytoje palapinėje vienas ir sedėjo ten penkias dienas ir naktis. Be maisto, vandens, miego ar moters, be menkiausių patogumų, ant plikos žemės jis sedėjo tik su stogu virš galvos. Galiausiai, nusilpęs ir pavargęs jis iššliaužė laukan.

- Jausnesnįjį... Ištremti... Nugabenti... Vyresnįjį... - ir prarado samonę, nors garsėjo kaip nepaprastai ištvermingas vyras.

Niekas, be šamano negirdėjo vado žodžių, nors visi ir tikėjo, kad būten tie žodžiai išsprūdo vadui iš burnos. Nors šiuos žodžius girdėjo ir dar vienas pašalinis stebėtojas, jis niekam neišdavė jų.

Šamanas, vado žodžius apgalvojo gerai apsirūkęs įvairiausių žolių ir pasvėręs tą faktą, jog vyresnysis gimęs vaikas buvo artimesnis giminaitis šamanui, nei jaunesnysis ir... Vis dėl to paskelbė, jog žvaigždės reikalauja atidėti tą trėmimą iki pilnametystės, o į šventyklą vyresnįjį nugabenti iškart.

Po atliktojo ritualo, šamanas abu vaikus pažymėjo magiškaisiai ženklais ir paskyrė abu auginti geriausio genties kario šeimai.

Abu vaikai augo panašūs vienas į kitą, kaip tikri broliai ir buvo nepaprastai geri draugiai. Visada pirmi bet kokioje užduotyje. Vieną šaukė Shaka, o kitą Morkhai.

Nelaimei, šamanas pakratė kojas likus mėnesiui iki abiejų vaikų pilnametystės. Bet niekas bentyje nežinojo, kuris iš vaikinų yra vyresnysis, o kuris yra jaunėlis.

Genties vadas, dabar jau senas orkas, pelnės nepaprastą daugybę randų, pasikvietė abu jaunuolius į ritualinę palapinę, tą pačią, kurioje jis kankino savo kūną ieškodamas atsakymo į tą patį klausimą kadaise.
_____________________

Palapinėje vadas sedėjo tylus ir stebėjo abudu atėjusius. Mostelėjo sėstis ir ėmė laukti, kuris pirmasis prabils. Shaka ar Morkhai...

//rinkis, kuriuo nori būt - Shaka ar Morkhai
p.s. ar tiks tokia Priešpriešistorė?//

Kvietei mus didingasis karo vade?
Prabilo pirmasis pro palapine ilapojes Shaka.

--------------------------------------------------------------------------------------------------
Viskas puiku ir manau orginalu
Busiu shaka

- Sėskitės - vadas kriuktelėjo labai jau atsainiai. - Jūs abu esate pažymėti likimo, šlovės ir nešlovės, pergalės ir pralaimėjimo ženklais. Aš pasirinkau šią dieną, likus dar mėnesiui iki didžiosios įšventinimo dvikovos jums abiem, nes šiandien bus palaidotas šamanas ir šiandien turi būti palaidota senoji dilema. Bet. - Jis nužvelgia jūsų abiejų galingą stotą - Ne veltui mūsų genties kariai yra patys stipriausi, o vadai patys išmintingiausi. Dilemą aš patikėsiu jums. Bet čia, ritualinėje palapinėje, kur kiekvieną mūsų judesį stebi praeities ir ateities dievai, didžiosios žvaigždės ir aš, jūs prisieksite. Norint išpildyti šamano valią, reikės vieną jūsų ištremti, bet gentis negali prarasti nei vieno stipraus vyro, kai tvenkiasi pavojaus debesys, kokius numatė šamanas. Todėl jūs čia prisieksite. Kad mirus vienam iš jūsų, kitas pasiims sau jo vardą, taip išlaikant gentyje jus abu. Ar jūs, du stiprūs būsimi genties kariai mane suprantate?

Morkhai nulenkė galvą, tada pakėlė ją lėtai ir pažvelgė tau į akis, laukdamas tavo pritarimo. - "Taip, aš sutinku."

Shaka nustebes bet karo vado isakymo klausys visada.
-Tegu pildosi jusu valia vade.
ir pagarbiai nulenkia galva.

Vadas senąją kalbos atmaina ištaria priesaikos žodžius, kuriuos jūs labai lėtai ir negraitai atkartojate. Priesaika savaime atrodo turunti magiškos galios ir tarsi sutvirtina jūsų ir vado žodžius, bet tuo pačiu įskelia kolkas nematomą prarają tarp tavęs ir Morhai.

Po tylos minutės vadas vėl prabyla:
- Dabar jūs abu eisite medžioti Ledynų Žvėries, kuris gyvena giluose požeminiuose labirintuose. Tai daryti jums liepia žvaigždės. Rasti įėjimą ten, kur vaikšto žvėris, jums ir padės tos žvaigždės, nes taip prieš mirtį sakė šamanas. Tas, kuris sugrįš nešinas žveries dantų vėriniu, taps pilnateisiu genties nariu.
Neimsite nieko, iškyrus rūbus ir trumpus durklus, nes tikram kariui nereikia didelio ginklo, norint įveiktį didelį siaubūną.

Vadas įteikia du mažus, gal plaštakos ilgio ašmenimis, durklus mosteli ranka, rodydamas išeiti iš palapinės.

Shaka atsistoja ir iseina jis supranta kokios lenktynes prasidejo ir pasiruose jom tik isgirdus. Iskeliauja Shaka is kaimelio tilus kaip niekad. Lauksime zvigzdziu zenklo.

Naktį, tamsaus miško aikštelėje puikiai matėsi žvaigždėtas dangus, bet nei viena žvaigždė nepanašėjo į tą, kurios reikia.
Rodes, aplink tik tyla ir vienuma, ir nėra nė gyvos dvasios, bet..

Iš miško pasigirdo artėjantys žingsniai. Reti, tylus ir silpni, tarsi sunkiai klqampotų pavargęs ar sužeistas karys.

Islenku i tamsa ir selinu su paruostu durklu link zingsniu

PRiešais tave išsliūkina senis, žmogus, nežinia ką veikiantis šiame miške, kur galima sutikti pikčiausių plėšrūnų, akivaizždiai per pavojingų senam žmogui. Jis visišklai tavęs nematydamas (ar nepaisydamas) eina į aikštelės vidurį ir ten prisėda ant kažkokio nuvirtusio medžio kamieno, į kurį ankščiau nebuvai atkreipęs dėmesio.

As isliukinu jam is nugaros pasiruoses pulti ir sakau
- O paslaptingasis svetimsali kas busi ir kur keliauji kokie tavo tikslai ir norai?

Jis pakelia pavargusias akis į tave ir nusišypso.
Lėtai kilsteli kairę ranką ir parodo ja į dangų.

Rodo į vienišą žvaigždę danguje. Ir tyli.

Pazvelges i zvaigzde suprantu kame kampas
-dekuj gerasis nepazystamasis
ir tekinom varau pagal zvaigzde

bgėi ta kryprimi, kol staiga išbėgi į dar vieną aikštelę miške. ten, kad ir kaip bebūtų keista, sėdi tas pats senis. neaišku kaip tave aplenkęs. O žvaigždė sumirkčęioja ir pasislepia. Žiūri, žiūri, o jos nebesimato nors ir kaip akis markstai.

O protingasis pranashe matau tavo galia ir tikiu ja pasakyk ko tureciau imtis toliau

Pagarbiai pasako shaka

mosteli ranka kairėn nuo savęs, atsainiai , nerūpestingai, bet taip ir nesupranti, art jis nori, kad atsisėstum šalia, ar rodo žakžką iškart prie jo.

Prieinu eidamas apsiziuriu ton pusen ir atsisedu salia jo

neiko nepamatai, bet kai tik atsisėdi, kažkas po tavimi sutreška, senis išnyksta akyse, o tu su medžio ir žemių nuolaužomis nubyri gylyn į kažkokis patalpas po žeme. Rodos sveikas, bet aplinkui velniškai tamsu. Aišku, būdamas orku įžiūri viską šiek tiek geriau, bet viskas, ką gali nustatyti, tai tai, jog įkritai į kažkokio koridoriaus kietomis ir lygiomis grindimis vidurį. Viršuje, gal penkių metrų akštyje, anga pro kurią įkritai, o ant galvos letai krenta įvairiausi šapaliukai ir grumsteliai.

Pasiruoses kovai einu pirmyn ir tirineju patalpa savo menku reigimuoju lauku

//tarsim, kad nuėjai ta kryptimi, į kurią pirma pažiūrėjai//
koridorius tesiasi pusšimtį žingsnių, kol galiausiai išsišakoja į du. Vienas kairėn, kitas dešinėn. Prie "sankryžos" guli krūvelė kaulų, sukrauta kaip piramidė, kurios viršūnę vainikuoja orko kaukolė. Visiškai balta, be lašelio mėsos. Keisčiausia, jog jokio pūvėsių tvaiko nesijaučia.

Bizki sunerimstu bet viduje pakyla didesnis noras atkersiti uz gentaini nors ir nepazystama einu i kairia

eini keliolika minučių, kol tolumoje išgirsti urzgimą.

Ginklas paruostas, karo shuksnis, adrenalinas, i prieki is visu jegu gar ir is jegos susidurimo metu nugriausiu ji.

žemėjančiu koridoriumiį lėki į plačią salę, kurios lubose matosi nedidelės skylutės, prio kurisas smelkiasi žvaigždžių šviesa. Riaumojimas sklinda iš salės centro, bet jokio sutvėrimo ten nėra - pačoiame centre yra gilus šulinys, iš kurio ir sklinda aidu sustiprintas urzgimas. Ledynų žvėris galio būti bet kur.

Iš šulinio atsklinda tokie pat stiuprūs, bet kie kiškreipti kovos garsai.

O iš piešais esančio salės išejimo ramiai įeina jau matytas senis. Tą akimirką salėje tarsi pasidaro šviesiau. Jis tylėdamas eina prei tavęs.