Įžanga

Mėnulis patekės krauju
Ir vilkas tyliai kauks.
Likimas tavo ir kitų
Nelaimę tuoj prišauks.



Armis de'Vitas stovėjo ant Dolmuro miesto vartų, aukščiausiojo ginybinės sienos vietoje. Šalia jo stovėjo vienas nežymus Miles Maximus žynys. Abu vyrai tylėjo ir žvelgė į horizonte atžygiuojančią tūkstantinę nemirėlių armiją.
Didysis miesto karvedys ranka prisidengė akis nuo besileidžiančios saulės ir pasisuko į žynį:
– Sakėte, dievai mums nepalankūs?
– Dievai težino. Miles pyksta dėl mūsų gretose esančių UVI pasekėjų, kaip ir visas Panteonas.
– O jeigu prašyti pagalbos...
– Ne, – nukirto žynys. – Jūs protingas žmogus, nesišaukite mirties.
Vyrai vėl stovėjo tyloje.
– O jeigu Dolmuras kris? – ištarė vienas. Kitas neatsakė.
Saulė lėtai leidosi į vandenyną vakaruose.
Aukštai danguje sušvytėjo mėnesienos kraštas.
De‘Vitas nužvelgė rausvos mėnesienos paženklintą dangų. Žynys pasekė jo žvilgsniu:
– Artėja. Kruvinojo Mėnulio Diena...
– A? – užsigalvojęs ištarė Armis de‘Vitas.
Bet žynys nepakartojo.


Kitos dienos rytą de‘Vito krauju nusidažė mūšio laukas.
O naktį švietė ryški pilnatis.
Bet ne apie tai šnekėjo žynys, dingęs nemirėlių armijos siaubiamame mieste...

Dolmure siautėjo mirtis. Ir tie, kurie ją nugalėjo.

Vienas nemirėlis burtininkas, sunkiai įsimenamu Chirudavino vardu, šnekėjosi su renovuotos miesto sargybos viršininku:
– Ar supratote?
– Jūs norite, jog mes atgabentumėme tiek žmonių? Iš miesto? Atisitiktinai?
– Mes Reikalaujame, jog jūsų vyrai suieškotų būtinai šimtą ir penkis būtent atsitiktinius žmones, kurie, esant reikmei, gali būti ir tie, kurie burnoja prieš naują tvarką.
– Bet, Chirudavinai, ar nemanote, jog tai sukels nepasitenkinimą?
– Bet, Gibertai, ar nemanai, jog tu turi nekvestionuoti mano nurodymų? – piktai pasišaipė magas.

Tą naktį, kai patekėjo mėnulis, Dolmuro mieste buvo renkami žmonės. Vienas pagautas ten, kitas kitur, trečias išvis pasipainijęs po kojom.

Kažkas priešinosi. Vienus nužudė, kitus surišo ar apsvaigino ir jėga privertė...

Kai mėnuli buvo aukščiausiame dangaus sklaiauto taške ir švietė taip ryškaii, jog atrodė, jog tai ne naktis o apsiniaukusi diena, pro miesto vartus pajudėjo vilkstinė.

Dvylika vežimų ir dvidešimt raitėlių palydos.
Pirmajame keliavo Chirudavino paskirtas prižiūrėtojas bei jo trys tarnai, o kituose, kituose tebuvo po septynis asmenis.
Važnyčiotojas, sargybinis su durklu ir specialiame narve uždaryti penki žmonės.
Kiekvienas iš penkių su keista plona sidabro apyranke, o sargybinis irgi su tokia pat, tik storesne.


Mus labaiusiai domina laimingasis, septintasis vežimas, kurio vėžikas keikėsi, kaip vėžikas, o sargybinis snaudė, ranka braukydamas per durklo dėklą. Vežime kalėjo penkiese. Ar jie priešosi suimami, ar pasitaikė ne laiku ir nevietoje, ar tiesiog pasirodė tinkami parinkimo būriams, nebuvo svarbu, svarbiausia buvo, jog kiekvienas jų dėvėjo plonąją apyrankę su numeriu VII. Kaip jiems prieš pat išvažiuojant paaiškino sargybinis - "dabar grandinės lengvesnės, bet patvaresnės nei ankščiau - magija - kol jūs suskaičiuoti, niekur nepabėgsit".
Tarp kitko, sargybinis buvo paprasčioausas žmogus, sutikčęs padirbėti užkariautojams už nedidelius pinigus.

Vežimas šoktelėjo, pajautęs kelio nelygumą ir visi kaliniai, net tie, kurie snaudė - išsibudino.

Įdomu, kokias mintis penki kaliniai audė vežami tolyn nuo dolmuro? Tiesa, jie dar kažką tarpusavyje šnekėjo, norėdami išlieti neviltį ar tiesiog paplepėti, pasijuokti iš keistos padėties, bet sargybiniui tai nerūpėjo. Jis tik sėdėjo nusisukęs nuo penkių nepatinkintų keleivių ir snaudė.

//pašnekam, prisistatom (?) pasikeikiam, pašnekinam sargybinius ir už poros jūsų postų važiuojam tolyn//

Orkė Duurga tyliai suurzgė:
-Susidėk su žmonėm visados bėdoje atsidursi. Turėčiau savo arbaletą...- liūdnai apvelgė likusią kompaniją.- Magija - ne magija, pribaigiam sargybinį ir vežiką ir pirmyn - laisvėn. Ką mes penkiese dviejų glušių nesutvarkysim?

Eliziejus isteriškai sukikeno ir pažvelgė į orkę.
-O paskui susikausime su visais miesto numirėliais ir išgelbėsime miestą.-keistai šypsodamasis pasakė jis.- Nors numirėlių vakariene nenorėčiau būti. Ir reikėjo man prisidėti prie knygos kūrimo pavadinimu "Kaip išprievartauti numirėlius". Tačiau tokie pinigai. Ech...

Sargybinis kiek pasitrina akis ir sumurma lyg jum, lyg ne jum:
- Aha, per virbus užsmaugsit ir be raktų atsirakinsit, ginklus iš dėžės pasiimsit, - jis paplekšnoja ranka per dėžę ant kurios sėdi, - ir meistą išlaisvinsit. Ir nepamirškit raitėlių pakeliui nuknekcint. Aišku dar kitus išlaisvinsit ir princesę išvaduosit?

Dar apie visą vėžimų grandinę. Raitėliai joja po viena prie vežimo iš kurio nors šono, kartkartėms nutoldami, kartkartėmis priartėdami, trys joja gale, trys priekyje visos vikstinės ir dar du kartais nujoja šonan, kuris jų atsilieka arba pajojęja pirmyn keliu.

Jūsų vežimas važiuoja trečias nuo galo skaičiuojant.

-Dabar jau aišku kur mano arbaletas.- apzidžiaugė Duurga ir pratęsė lbai tyliu balsu.- O kuris iš jūsų genijų gyrėsi besąs extrakategorijos magas?

Eliziejus susimąstęs pažvelgė į sargą, tada į kitus.
-Tikiuosi jūs jeigu ką kautis mokate, nes kol aš bėgsiu jūs turėsite juos sulaikyti. Juk negaliu toks nuostabus muzikas, kaip aš mirti tokių barbarų buryje. Juokauju, nes mus suris numirėliai neprilygstamoji orke. Nors ne, su jumis geriau neprasidėti.-tyliai sumurmėjo jis artimiausiams nelaisvės draugams.
Tada pasuko galvą ir pažvelgė į sargybinį.
-Atsiprašau garbingiausiasis sere, tačiau aš abejoju, kad jūs vežate mus į viešnamį, ar į nuostabią puotą, taigi gal galite duoti vyno ir mano fleitą, kuri kažkodėl atsirado tarp ginklų jei neklystu. Pagrosiu paskutinę savo gyvenimo melodiją, kuri bud tikra mano gulbės giesmė.

Ardis lėtai pakėlė galvą, skausmingu žvilgsniu pažiūrėjo į Eliziejų, kitus besikratančius narve..
-Taaaip, brangusis, duok čion šio šaunaus muzikanto vyną.

("o didysis Pagirių Dieve, kaip blogai viskas...")

Nelaukdamas atsakymo iš sargybinio, kreipėsi į kitus
-Kas čia darosi? Kodėl mes narve ir kur mus veža?
("Su kiekvienu krestelėjimu galvoje barška tūkstančių asočių šukės")
Atsimenu, kaip šventėm kažkokioj užeigoj, vynas ir elis upeliais liejosi ir staiga aš čia sėdžiu...
-Dar, brangusis, kai ieškosi vyno, paimk iš mano kuprinės ir vaistažolių maišelį - turėjau truputį karčiosios sidabražolės nuo pagirių...

Lianelė tyliai sėdėjo sau kampe ir mąstė, kad yra visiškai ir galutinai alergiška alkoholiui. Tik taip buvo galima paaiškinti šį liūdnoką nesusipratimą. O gal, pamanė ji. O gal giliai širdyje man vėl pabodo vienodumas? Įmanoma...
Elfė nusižiovavo ir smagiai pasirąžė.
-Kas čia vyksta, norėčiau ir aš sužinoti,- mąsliai tarstelėjo ji. -Pagyvensim - pamatysim, esu beveik tikra. Tik štai, pagyventi dar reikia...
Velnio vežimas staigiai krestelėjo, ir Lianelė mintyse nusikeikė.

Nelygiu keliu kratymas vyko beveik iki paryčių, kai vienas iš dviejų vežimą tempiančių arklių sugebėjo betempdamas septintąjį vežmą įstatyti koją į duobę, nežinia kodėl pasitaikiusią būtent jojo kelyje.
Pasigirdo siaubingas arklio žvengimas, susijungęs su garsiu trekštelėjimu, kai vežimas sutojo. Per keletą minučių buvo nuspręsta sulaužytakojo kuino kančias nutraukti ir jis buvo nuvestas į šalikelę, kur vienas kareivis jį garbingai išlydėjo į amžinuosius pakrūmės plotus.
Vilkstinė pajudėjo pirmyn įprastiniu greičiu, palikusi du raitėlius, vežiką ir sargybinį vilktis vežimo, traukiamo vieno arklio jėga.
Dabar buvo judama lėčiau, vežikas keikėsi, žiūrėdamas į nelaimingo gyvuno mėginimus traukti už du.
Aišku, du raitėliai nei kiek nenorėjo paaukoti vieno savūjų žirgų juodam darbui, o ir patys ristūnai nei kiek nespinduliavo noru prisijungti prie nekilmingojo giminaičio triūso.

Pamažu, kai vilkstinė nutolo tiek, jog horizonte jos nebesimatė, o arklys vos bepavilko kanopas, miške, jau kurį laiką beplytinčiame dešinėje, pasigirdo vienišo vilko kauksmas, ir arklys, nežinia kodėl persigandęs siaubingai ėmė tempti vežimą su nauju užsidegimu.

O narve bekeliaujantys staiga apsidairę suvokė, jog kairėje, šalia kelio, tarp žemų krūmų, bebėgas juodas pavidalas.
Rytuose lėtai rodėsi aušros požymiai.

Ot,velnias - susiimdamas už plyštančios galvos subambėjo Ardis, ratui įkritus į eilinę duobę.
- Važiuok, sako, į Dolmurą, ten už bebrenas po 10 auksinių duoda, o už šermuonėlio kailius - po visus 20... Apsilankyk, sako, "Auksinės taurės" tavernoje - tokio puikaus vyno dar niekur negėrei...
- Nu ir ką, labai praturėjau - nei pinigų, nei kailių. Panašu, kad nemirėliai mano kailį tuoj saulėje džiovins, linksmai grodami gulbės giesmę su arfa iš gerb. bardo žarnų....
Giliai atsidusęs Ardis beviltiškai pažvelgė į kelią ir iš pamatęs bėgančią juodą dėmę išleido nustabos kupiną keistą garsą (matyt, turėjo būti "kas gi čia?", bet eilinį kartą užkabinus ratu akmenį, pasigirdo kažkas panašaus į "kka-aakch-e?") ir ranka įsitvėrė į artimiausiai jo esantį narvo virbą.

//ar virbas tvirtai laikosi, nekliba ?
//ar galiu atpažinti bėgantį padarą ?

-O vietinės faunos padavė,- apsidžiaugė Duurga.- Ar šuniukas puls tą kvailą arklėką, traukiantį vežimą?..

Orkės akyse atsispindėjo galimos kovos džiaugsmas, nes vežimas ir aplink sėdintys žmonės bei elfė jai jau buvo gerokai pabodę. Nujausdama permainas ji tvirčiau nusitvėrė narvo viorbų.

//bandau prisiminti kaip ten su handle animalas vs. ne gamtos tvariniai... priklauso nuo padaro IQ?

Lianelė abejingai gūžtelėjo pečiais. Dabar truputį gailėjosi panaudojusi vieną iš pačių gražiausių savo keiksmažodžių - taip kratantis vežimui tas būtų kuo puikiausiai tikęs. Mm... Taip, nestandartinė elfė, pamanė ji vos vos šyptelėjusi. Čia visai neblogai... bet man reikia mano lanko.
-Ciu ciu ciu,- kiek palinkusi link narvo virbų sušnabždėjo ji. -Kvailas šuo,- prunkštelėjo, pamačiusi, jog juodoji dėmė nereaguoja. -O gal tu visai ne šuo? Tiek pat galimybių...
Elfė grakščiu judesiu atmetė atgal savo ilgus tamsius plaukus ir pamanė, jog be reikalo. Dabar jai mažiausiai reikėjo orkės pavydo... Nors turbūt pernelyg maivausi, nusprendė ji, krestelėjusi galvą. Bėda ta, kad man taip pabodo anų bambukų... Dundukų... Na, tų kvaišių draugija, kad šiuos galėčiau pabučiuoti. Nors ne. Lianelė akies krašteliu pastebėjo jaudulio apimtą orkės veidą. Gal geriau nereikia, vyptelėjo ji.

Eliziejus sunkiai atsiduso ir liūdnai žiūrėjo į grindis. Kaip aš bijau. O kas blogiausia teks mirti barbarų kompanijoje. Nors ta elfė visai nieko.-pamanė jis ir šyptelėjo.
-O didysis Klink-Ira-Kada-Lotiji prašau tavo malonės, nors paskutinį kartą ir negražiai apie tave atsiliepiau, tačiau būk toks geras ir išgelbėk mus. Nu jei ne mus, tai bent mane. Jei tu mus išgelbėsi aš tris dienas negersiu vyno, dvi dienas neapsivogsiu ir vieną dieną negalvosiu apie moteris. Nu būk toks geras ir jei gali atsiųsk ženklą.-pasakęs tokią maldelę pradėjo isteriškai juoktis.
Pamatęs keistą juodą pavidalą baigė juoktis ir išleido keistą išgastingą garsą.
-Jeigu jis pultų, tai tikiuosi pirma suris vežėją. Man jis baisiai nepatinka.-drebančiu balsu pasakė jis.

Lianelė neperprantamu žvilgsniu pasižiūrėjo į "nuostabųjį muziką". Kartais apmaudu, kad netikiu į nieką. Niekuo,- pamanė ji ir tyliai atsiduso. Nors gal ir tas mėmė... ne, jis taip tik atrodo. Na, nesvarbu,- ji šyptelėjo pati sau. Manau, jis irgi netiki. Tik štai visai smagiai juokias... man pabodo sėdėt nuobodų kompanijoje.
Elfė pasuko galvą į sieną ir susijuokė - iš savęs, iš aplinkybių...

Kažkas sukaukia visai visai šalia, miške, ir baimė persmelkia sargybinius, kurie spjovę į vežimą nujoja tolyn keliu.
Ant kelio iš miško iššoka toks pat pavidalas kaip kairėje ir ima vytis jojančiuosius.
Mirtinai persigandęs vežikas ir jo vadeliojamas arklys nusuka kreivu šunkeliu į šoną. Dardat siaubingai nelygiu keliu, o vežikas dreba iš baimės.

Iš plačiojo kelio atsklinda priešmirtinsi žmogaus klyksmas.

O vežimas lekia taip gfreitai, jog nepatikėtumėt, jog tai tempai vfienas arklys.

Tamsus pavidalas, primenantis peraugusį vlką laikosi atsilikęs per penketą šuolių ir jau nesislėpdamas vejasi vežimą.

Galiausiai arklys ima vargti, sargybinis meldžiasi kažkokiam dievui, o vilkas (?) vis artėja ir staiga deda didelį šuolį, pasiekdamas vežimą ir nežinia kaip įsikasdamas į vieną iš narvo virbų.
Laimei pasitaiko didelis akmuo ir žvėris nusprūsta nuo virbų, palikęs gilią įrantą. Virbas vos laikosi.

Vežimas virsta kūlio, arklys žvengia, vežikas klykia, o sargybinis prispaudžiamas viso vežimo.

Visi nusibrozdinat, apsidaužot, bet nei vienas nesužeistas rimtai.

Vilkas, tikrai atrodantis kaip juodas vilkas, tik kiek didesnis, sukalnda tebedrebantį ir nerišįliai šūkaliojantį vežiką už rankos ir ima tempti tolyn.

Duurga atsistojo, sumurmėjo kažką panašaus į "dėkui Shaka kaulai vis dar sveiki" . Likusi kompanija linskmų minčių nekėlė. Vienas net per vežimo virsmą neprabudęs pilietis narvo kampe tebepūtė į akį. Bardas... na, joi kelnės jau garnatuotai šlapios. Vienas neprasiblaivęs ir ta "Lul Gijak-Ishi"... Hmmm, atrodo kaip visad merginos likimas yra jos pačios rankose.

Duurga iš visų jėgš spyrė į apkandžiotą narvo virbą atsargiai skersakiuodma ar kur nors nepasirodys naujų juodųjų vilkų. Šitų ji sutikt visai nenorėjo, bent jau kol tarp išmėtytų daiktų neras TOS dėžės su jos ginklais.

//dėžė juk ne po vežimu, ar ne?

virbas sudreba ir lūžta įkandimo vietoje, išsilenkdamas laukan taip, jog sunkiai, bet įmanoma pralįsti protarpą.

Dežė pritvirtinta prie vežimo, o jis ant šono, taigi ją įėmanoma pasiekti.

Vežiko dejonės nutolsta ir visai nutyla.

Tik sargybinis, prispaustas tikrai mirtinai, sumurma kažkokį vardą iš E raidės ir numiršta arba praranda sąmonę.

-Undur gruiuk,- sumurma Duurga besisprausdama išorėn. Vos orkės kojos paliečia žemę, ji labai mikliai skuodžia prie dėžės su ginklais.
Savo svajonėse mergina jau - atveria ją (// tikiuos neužrakinta?//) ir ieško savo daiktų. Visų pirma arbaleto ir amunicijos. Ji, žinoma, nepraleidžia progos apžiūrėti ir kitus dėžėje esančius daiktus. Ir ne vien apžiūrėti...

Duurga kiek atitraukia arklio žvengimas. "Galgi jis gyvas?"- balsu pagalvoja orkė.- "Raita aš žymiai sparčiau neščiau muilą iš šitos vietos."

Dežė užrakinta, spyna kiek senoka, bet atrodo tvirta, o arklys guli su žaizda šone ir, teoriškai, po ilgo ir sunkaus gydimo galbūt ir nebūtų nurašytas į beviltiškus.

-Nuo vilko ant meškos.-sumurmėjo Eliziejus.- Vis dėl to man bus saugiau su orke. Vis geriau ji nei vilkai, nors tai priklauso nuo požiūrio.
Jis atsargiai prasipraudė pro virbus ir greitai nubėgo prie dėžės. Nedrąsiai pažvelgė į orkę, o paskui į seną spyną ant dežės.
-Ar tu sugebėsi atidaryti šitą dėžę?-stengdmasis išlaikyti ramų balsą paklausė jis.

Duurga įsispoksojo į Eliziejų ir tyliai pakratė galvą:
-Visi bardai, kuriuos pažinojai, buvo kleptomanai ir apgavikai iš prigimties. Galbūt TU gali ją atkrapštyt?- ironiškai paklausė orkė.

Nelaukdama atsakymo Duurga patraukė link pusiau po vežimu esančio sargybinio. "Geriausiu atveju jo kišenėje galėtų būti raktas nuo spynos ir keliolika auksinių monetų. Blogiausiu atveju bent koks durklas" tikėjosi ji, pasilenkdama virš sargybinio ir ieškodama, kokios nors vežimo neužspaustos kišenės.

Loot'inat sargybinį orkės galvoje atkakliai sukosi juodo vilko vaizdai. Ji niekaip negalėjo prisiminti ar kada nors matė ką nors panašaus.

//man deklaruoti roll'ą ant knowledge the nature?//

//na aš kartkartėm pats užmetu akį į statistikas, bet tokie primenantys dalykai padeda.//
knowledge power to the orc:

Citata :

Šiuose miškuose paplite pilkieji vilkai, kurie yra bent perpus trumpesni ir mažesni. Taip pat galėtum atskirti bet kokiso vilkų veislės bruožus, bet deja tokių didelių ir juodų - nežinai. Galbūt tai nukrypimas nuo normos.

bardic knowledge:

Citata :

Esi girdėjęs apie kažkokį senį, kuris tvirtino, jog jam kelaiujant su šeima per šitą ar netolimą mišką visą jo šeimą išžudė dideli ir juodi vilkai, bet rodos kažaks keliavo patikrinti ir nieko nerado.

Sargybinis prisisegęs durklą, o apyrankė antrankos vis slopstančiai švyti raudona spalva.
Kišenėse iš tiesų yra vienas raktas ir pora sidaqbrinių monetų. Taip pat prie diržo prisisegęs maišelį uostomo tabako.

Duurga mikliai susižėrė visą sargybinio turtą į savo kišenes. Blyksinti apyrankė orke labai sudomino. Burtais paveiktas sidabras galėjo kainuoti tikrai daug, gal net...
Jokio akivaizdaus atsgeimo lyg ir nematė, tad ji atsargiai pakišo po ją durklo galą ir...
Sušnarpštęs arklys gražino Duurga prie realybės. Ji vidury miško tiik su kvailu peiliuku rankose, o apliink begioja nematyti sutvėrimai.
Orkė užsikišo durklą už diržo, išsitraukė raktą ir patraukė atgal prie dėžės.
-O jums ten patogu?- mestelėjo per petį narve tebetūnančiai trijulei.

//jei tas raktas netiks... mano personažas keiksis ilgai ir necenzūriškai:)//