Įžanga

Eliziejus kurį laiką susimąstęs žvelgė į vežimą, tada užsimerkė ir stengėsi atsiminti viską ką buvo girdėjęs apie šitą mišką. Po kelių akimirkų atsimerkė ir nusišypsojo, tačiau šypsena po kelių sekundžių dingo nuo jo veido ir ją pakeitė siaubas.
-Aš kai ką atsiminiau mano mielieji bendrakeliaiviai. Vienas toks seniokas bare pasakojo kaip jo šeima išskerdė dideli ir velniškai pikti juodi vilkai. Kas juokingiausia tai įvyko kažkur šitose vietose. Ir kas baisaiusia tada nerado jokių jų egzistavimo ženklų.-drebančiu balsu pasakė jis.

Lianelė lėtai iššoko iš vežimo ir tyliai atsiduso.
-Būtent,- ramiai kreipėsi į orkę. -Labai patogu. Šilta, ramu, jauku. O pas jus - labai jau įdomi atmosfera. Laksto kažkokie vilkai milžinai, mėtosi lavonai, pučia šaltas vėjas...- ironiškai tarė ji žingsniuodama link bardo su Duurga.
-Žodžiu, nepatogu. Bet kad jau išsikabarojau lauk... Ką tu sakai?- elfė smalsiai žvilgtelėjo į Eliziejų. -O esi visiškai tikras, žmogau, kad tas "vienas toks seniokas" nenusitašė iki žemės graibymo ir nenutarė užsitikrinti sau puikios pasakoriaus reputacijos savo tariamai nelaimingos šeimos sąskaita, m?.. Na, o jei tai ir tiesa, neabejoju, kad mums pasiseks labiau,- Lianelė nekantriai pažvelgė į uždarytą dėžę. -Khem. O jei paskubėtum?- retoriškai paklausė, spoksodama į dangų, bet viena akimi šnairuodama į orkę.
Elfė papurtė galvą, išvydama iš jos paskutinius vyno prisiminimus. Tai ir buvo priežastis, kodėl taip ilgai tupėjo tam nuodėmingam vežime. Neturėjo nė menkiausio noro maklinėti patamsiais girta.

kadangi vos ne visas kolektyvas giliai nosis sukišę apžiūrinėja spyną, nesibruku, dairausi aplink.

//ar žinau ką nors apie vietovę? knowledge geography
//ar žinau ką nors apie juodą žvėrį? knowledge nature

//Kažkur nukišau gražų Wordinį sąrašą su visais dalykais, kurie yra skrynioje, todėl stokodamas laiko parašysiu šitaip: //
Skrynioje yra visų jūsų daiktai, kurie gražiai surašyti man nusiūstuose lapuose. Viskas telpa puikaii ir lieka dar vietos nes skrynia yra dalis pačio vežimo, ir jei, ten nebūtų nieko sudėta, tiptų gal ir visas orkas. Taip pat skrynioje yra dar penktojo, nematomo žmogaus daiktai, bei du deglai, esantys ant pačio viršaus.

Juodas žvėris yra juodas ir giminingas vilkam. Matyt keista vilkų veislė?

Miškas žmonių žemėse, netoli nemirėlių sienos. Vienas pusiau grįstų kelių veda jo pakraščiu (jūs juo važiavot). Kelias pasirinktas todėlm, jog miško apylinkės itin mažai apgyvendintos - mažiau galimų neapykantos nemirėlių vilkstinei kilimo.

kaip supratau, orkė tik judino apyrankę - ir jos nenuėmė?

Miške ima valdyti tyla.

Vos tik skrynia atsivėrė - Duurga mikliai pastvėrė savo arbaletą, patikrino jį ir pradėjo atsirinkinėti likusius savo daiktus:
virvę, deglus, kastuvą ir visą kitą ko gali prireikti lasivų pažiūrų merginai be pastovios gyvenamasios vietos.

Patikrinus savo mantą orkės mintys sukos apie sargybinį ir jo keistas apyrankes. Bet garsiai Duurga pasakė:
-Akivaizdu, kad čia ne vien mūsų daiktai. Perteklių galėtume ir pasidalinti. Man reiktų kokio kirvio ar bent jau sunkaus kardo. Nebūtinai ilgam...

//kol kas nenuiminėjo, right. O dabar bando. Atsisega, nusimauna? Jei ne plėšt nebando.

Eliziejus mikliai pastvėrė savo seną rudą kuprinę ir greitai apžiurėjo visus daiktus esančius joje. Kurį laiką priekabiai apžiurinėjo savo paprastutę fleitą. Išsitraukęs paprsatą, be jokių puošmenų durklą jį užsikišo už diržo ir apžvelgė savo nelaimės draugus.
-O durklas netiktų? Beje mums reiktų nešdintis kuo toliau nuo šitos vietos, nes numirėliai gali atsiųsti patrulį. Manyčiau šitas vežimaitis gerokai veluoja ir kas nors gali jo pasigesti. Apie vilkus jau nešneku.

Lianelė greitai suklupo prie nelemtos skrynios ir atsargiai pasiėmė savąjį lanką, kuris buvo, lyg tyčia, nugrūstas į pačią apačią. Lėtai perbraukė ranka per ginklą, jausdama, kad susigrąžino tą dalį savęs, kurios buvo pasigedusi. Kta ranka pagriebusi strėlinę, elfė atsistojo.
-Pritariu žmogui. ,,Nešdintis" - visai neblogas pasiūlymas... Visi kartu ar atskirai?
Lianelė atsiduso. Vis dar skaudėjo galvą ir tai jai labai nepatiko.

Ardis išsitraukė savo lanką, strėles ir, svarbiausia, aptrintą kuprinę su savo daiktais. Taaaip, lyg ir viskas savo vietoje...Aišku, sunku tai iškarto pasakyti, kai ne tikrini savo turto, bet ieško to išganingo mažo kvepiančio maišelio... Štai ir jis! Vien nuo sidabražolės kvapo galvą veržę varžtai ėmė atsileidinėti ir aplinkinis pasaulis įgauti naujų spalvų ir kvapų.
- Gerbiamoji, atleiskit už netaktą, jei klystu, bet sprendžiat iš jūsų išraiškos kratantis per duobes ir reakcijų į stiprius garsus, jums tikrai praverstų žiupsnelis šios žolės. Žaibiškai panaikina vakarykščio vyno pasėkmes. Aišku, jos arbata būtų kur kas veiksmingiau, bet įvertinus situaciją...
- Beje, aš vardu Ardis. Keliautojas. Gyvenu daugiausia iš medžioklės...