Liūtų bokštas.

Bokšto vidus vis dar gražiai išdekoruotas, bet senojo dievo nebesimato. Kai kurios sienos turi įbrėžimų, nulaužta ta žvakidė, ant kurios "kadaise" pririšote mulus...
Stalų nebėra, o ore tvyro kažkoks priplėkusio oro tvaikas - matyt visi jau pamiršo apie patalpų vėdinimą.

Kapų plešikas ristele pasileidžia pro jus ir nubėga žemyn suradęs laiptus - kaip spėjat, į iždą. Juk iždas turi būti Liūtų bokšto apačioje.

-Dievai, keliones laiku, apsiedimai, mirtini pavojai...gnome! manau po viso sito to ir pats knyga galesi parasyt. Eime zemin, juk to cia ir atejom, manau ten irgi rasim kaz ka idomaus.

Nusileidus žemyn prieš akis atsiveria nepaprastas vaizdas. Visi keliauninkai išpūtę akis stebeilijasi į nesuskaičiuojamas aukso krūvas ir brangenybių gausybę.

Kapų plėšikas jau matuojasi kažkokį aukso šalmą, prisisegęs sidabru spindintį durklą prie šono ir šypsosi, tarsi būtų jo gimimo diena.

Keliauninkai stovi ir stebeilijasi į auksą, kuris, pasirodo ne sapnuojamas, o tikrų tikriausias. Niekur kitur nematyti turtai!!!

Gerderalinfeldamas nesileidzia zemyn ir turtu nemato. Jis ibeges i boksta sustoja ir toliau susiemes galva murma:

- Dievai! Maheranas! Arktenas! O as is ju taip nieko ir nesuzinojau. Kur mano galva buvo. Ak visos zinios, dingo, dingo. O gal juos dar galima kaip nors pasiekti? Gal?

Ekspertas puola apziurineti ir tyrineti boksto duru ir sienu. //Ar ka nors randu?//

Priėjęs prie durų gnomas pamato labai keistą vaizdą - visa minia žmonių, stovinčių aplinkui bokštą. Yra benykščių, yra ir rimčiau atrodančių keliautojų, kurie rodės specialiai čia keliavo. Viso jų gal pora šimtų. Visi užvertę galvas žiūri kažkur virš bokšto, kur aukštybėse šviečia maža raudona žvaigždė.

Kapų plėšikas išlėkia laukan nešinas glėbiu pilnu to, kas jam atrodė brangiausia ir ima bėgti pro žmones, kurie nekreipia į jį dėmesio. Jis bėga tarsi jį vytųsi koks tuzinas velnių. Arba tiesiog išprotėjo nuo aukso gausybės, išnes kažkiek už meisto sienos ir sugrįš...

//ar ta raudona zvaigzde arteja?//

//ne. šviečia.//

Gerderalinfeldamas atsitraukia i boksto vidu ir nelabai garsiai sukteli:

- Ateikit cia, paziurekit, kas darosi lauke.

Lauke pasigirsta garsūs balsai, rodos, priklausantys vienam žmogui, bet visi girdite savo gimtąja kalba:

- Dydeji Uvi tiketojai, mano sunai! Stai as ir atejau!
- Gerai kad laukete manes!
- As grizau kad pamatyti jusu ir palaiminti!
- Jus esate mano artymiausi vaikai!
- Eikite ir praneskite visiems tautieciams, kad jusu Dievas grizo!
- Grizo del jusu maldu! Grizo, turintis naujas galios! Turintis nauja varda: Klink-Ira-Kada-Lotij!
- Sveskite visa savaite prie altoriu!
- Ir po savaites as vel ateisiu ir pasakysiu jums ZODI. Ir tas ZODIS bus nurodimas ir gyvenima prasme.
- O dabar - ruoskites! Ruoskites Klink-Ira-Kada-Lotij atejimui! UVI! UVI! UVI!

Minia didėja, kažkas tyliai kažką pasako, tada iš aukštybių pasigirsta dar vienas griausmingas šnekėtojas, taip pat prabilęs visų gimtosiomis kalbomis:
-GANA... UZTEKS SITO PARADO... RAUDONOJI ZVAIGZDE YRA MANO - MILES MAXIMUS - SIMBOLIS. IR TEGU NE VIENAS MIRNTINGAS BEI NE VIENAS DIEVAS APSISAUKELIS NEDRISTA PASINAUDOTI TUO, KA KURIU AS!!

Minia vėl suošia, o septyni keliauninkai tebestoviniuoja viduje, nežinodami kur eiti.

Aukštai aukštai pasigirsta švilpimas ir kartu su milžinišku trenksmu, visas Liūtų Bokštas susmenga užversdamas visus, išskyrus pabėgusį kapų plėšiką ir ekspertą, kuris stovėjo arčiausiai durų ir visgi dalinai spėjo išlysti laukan.

Pakyla dūmų tumulas, o eksperto akyse iškyla piešinio su meteoritu paveikslas. Tiesa, toks vaizdas nepasikartoja, bet rodos, kai tik tai ir įvyko. Užverstas nuolaužomis ekspertas prieš išleisdamas paskutinį kvapą pamato milžinišką juodą uolos luitą, kuris ima skeldėti tiesiog akyse.
Daugiau jau nieko nebemato ir ekspertas. Tik minios skandaviams - UVI! UVI! UVI! dar akimirką skamba akyse, o po to užeina tamsa...

//taip ir baigiasi juodasis meteoritas. gal kas nori pasiupgradinti iki karalių ar net dievuko? //