Legenda apie Miles Maximus

Kaip man pasakojo mano senelis, o jam pasakojo jo, viskas atsitiko tada, kai...
//pirmadienį. kantrybės.//

//aš vat galvojau ir visgi sugalvojau viską taip ir palikti. pažaisim tik tą dalį nuo atėjimo pas nemirėlius//

Citata :

kilau is zmoniu. savo laikais (seniai seniai....) tarnavau savo karaliui (kurio vardas jau seniai isitryne is istorijos knygu) ir vedziau jo armijas i musius. mano kariai gerbe mane del to, kad tai as visuomet budavau pirmajame fronte ir tai mano kardas pirmasis paragaudavo prieso kraujo.

bet kovos menas nebuvo vienintele mano stiprybe. jei priesas pasirodydavo per striprus jis labai nustebdavo paragaves mano ugnies kamuolio. tiesa - vien tik magija man ir padejo isgyventi visus tuos musius paciame kovos sukuryje.

viskas buvo labai grazu iki tol kol, kol zmoniu karalisteje neisivyravo taika ir mano, kaip karo vado, paslaugu nebereikejo. po keliu metu seslaus gyvenimo, mano prigimtis paeme virsu ir as iskeliavau. kai kurios legendos pasakoja, kad as aplankiau goblinu ir net orc'u krastus, daug ko is ju ismokau ir pats nemazai ka jiems palikau. kai kas pasakoja, kad tai prasimanymai ir kad as baigiau savo dienas vienas tamsiuose miskuose ar giliuose urvuose netekes draugu ir proto. taciau tie, kurie nuosirdziai domejosi, zino, kad mano kelione baigesi nemireliu zemese - ten kur as tapau tuo, kuo esu dabar.

Tą kartą Miles Maximus įžengė į nemirėlių teritoriją, į tylos miestą, kur kitų rasių atstovai atvykdavo itin retai. Pire vartų jį pasitiko trys skudurais apsimuturavę gyvioeji numirėliai, velėsnesė perpasakojimo versijose pavirtę "išminčiais".
Pirmasis be jokių įžangų prabilo, nusilenkdamas atėjūnui:
- Jūs esate išpranašautas didžiojo išminčiaus Bezeno, kuris numatė mus užgriuvusią problemą ir perspėjo apie jos greitą išsprendimą. Jūs esate tas, kuris išgelbės mūsų tautą. Mums nesvarbu, kas jūs buvote iki tol, kas yra jūsų tėvas, kas motina, kokiai rasei jūs priklausote, nesvarbu ar jūs gyvas ar miręs, bet jūs atėjote tą valandą, kai besileidžiančios salės spindulys šviečia pro didžiojo bokšto viršūnėje esantį grovį. Jūs esate tas, kuris išgelbės mūsų tautą. Sekite paskui mane ir mano draugus.

nors ir esu isvarges po ilgos keliones, bet toks sutikimas paglosto savimeile. na ir kas nesusidometu tokiu kvietimu. mandagiai su jais pasisveikinu ir seku paskui

Tave nuveda į kažkokį užkaborį, kur susirinkę gal dvidešimt gyvųjų lavonų, kurie visi nulenkė galvas prieš tave. Kažkas tave nulydėjo prie nedidelės iš dėžių sukrautos pakylos, kažkas sūktelėjo "išgelbėtojas čia" kažkas suriko "siūsk palaiminimą". kažkas pradėjo skandavimą "išgelbėtojas nori pasakyti kalbą" o tada ir prasidėjo. Dvidešimt nuvargusių balsų it vienas ėmė skanduoti "kalbą, kalbą!"

pagalvojau, ot velnias. ir ka as jiems dabar tureciau sakyti - gi net nezinau kame cia visas reikalas ir nuo ko as juos cia tureciau gelbeti. na nieko... dar ir prastesnese situacijose tekdavo ikvepti vilti, kaip kad kariams is kuriu vos vienas kitas tikedavosi grizti gyvas pas savo seima, o cia jie jau ir taip svytete svyti.

na ka nedidelis uzkeikimas (kas nors susijusio su charismos pakylimu arba leadership'u) ir tvirta koja ant pakylos. palaukiu kol minia nusiramins ir skeliu:
-zmon.. hm nemireliai, kurie visi cia susirinkot sia skaudzia visos tautos akimirka, nepaisydami visu kanciu ir skausmo, kad pagerbtumet mane, as - MILES MAXIMUS - jums prizadu, kad nuo sios dienos viskas pasikeis - viskas stos i savo vietas ir viskas bus TAIP, KAIP IR TURI BUTI.

su paskutiniais zodziais iekialiu i dangu savo zvilganti karda, palaikau ji kelias akimirkas ir nulipes nuo pakylos ieskau tu, kurie mane cia atvede, kad paaiskintu kas cia gi vyksta pogalais.

visi esantys netoliese suklumpa ant vieno kelio ir nulenkia galvas, o kai nulipi žemyn, prie avęs prišoka dar nematytas nemirėlis, raudonomis it anglis akimis. Atkreipi dėmesį, jog jis nei karto nenusilenkė, tik kartelį nežymiai linktelėjo galvą tada, kai sakei kalbą.
- Eime, aš tau viską paaiškinsiu. Mano vardas Bezenas, o tai jau turėtų net ir svetimšaliui kažką reikšti. Esu vienas iš seniausių šio meisto gyventojų, gyvenu čia nuo pat jo įkūrimo. Tad sek paskui mane.

Ir jis, neabvejodamas jog seksi paskui patraukia pirmyn miesto gatvėmis prasibrovęs pro tuos dvidešimt su trupučiu gyvųjų numirėlių žvelgiančių tau įkandin.

na pagaliau teks pasisneket su verchu. seku paskui ji.

Pamažu tave nuveda į atskirą namą, dviaukštį, ne itin prabangų, bet tokį, kuriame negėda būtų gyventi ir gyvam esant.

Bezenas parodo artimiausią kėdę:
- Sėskis. Tai ką išgirsi yra viena didžiausių miesto paslapčių ir, jeigu ją kam nors išduosi, jeigu žinia pasklis po miestą, kentėsime ne tik mes, bet ir tu. Aišku, aš manau, jog esi pakankamai protingas, jog suprastum - tai ne grasinimas, o perspėjimas.

Kaip tu galbūt girdėjai Kromaros aukščiausiame bokšte yra saugoma senasis Didžiojo Nekromancerio artifaktas, neleidžiantis mums numirti galutinai. Aišku, tai nėra nemirtingumas, bet mes norime kabintis į gyvenimą taip stipriai kaip tik į manoma. Aš esu patyręs mirtį ir nemanau, jog tai yra itin malonus dalykas, kurio norėtųsi trokšti. Bet. Tu. Tu atėjai tą dieną kaip pranešė žvaigždės, šnabždėjo praeiteis dievai.

-su visa pagarba, manau, kad ir jus esat pakankamai protingas, kad suprastumemt, kad zvaigzdes ir dievai kalbejo su jumis, o as cia vis dar nieko nesuprantu. gal galetumet paaiskinti kokia beda cia jus istiko ir kuo AS jus galiu padeti?

- jums net pačios pranašystės nepasakė?
jis atsikrenkščia ir ramiai ištaria:

"Keleivis atvyks į Kromaros miestą
Kai saulės spindulys, einantis
Pro didijį Kromaros bokštą
Pažymės, jog besiartinantis
Pavojus bus išvarytas iš miesto
To pačio keleivio, kuris atėjo
Pro mūsų miesto vartus
Šviečiant vakaro saulei per didijį bokštą
..."

- Kadangi dabar jūs susigaudote daug daugiau, leiskite man tęsti pradėtą mintį. Tu atėjai, o tas yra svarbiausia. Mūsų didysis artefaktas šį rytą dingo, o jūs padėsite mums jį surasti. Tik tada išsipildys atroji pranašystės dalis, kurios jums, kaip ir niekam kitam, pasakyti negaliu, nors ir kaip norėčiau.
Ką jums reikės daryti? Aš negaliu į tai atsakyti itin konkrečiai, tik... Siūlyčiau patikimai apsaugoti nugarą šarvais ir iki ryto apsilankyti mažojoje "Kepto Veršio" smuklėje, kuri yra viena iš nedaugėlio vietų, kur mes, tikrieji miestiečiai esame nepageidaujami...
O dabar aš esu jūsų paslaugoms. Klauskite, jauskitės kaip namie, vaišinkitės senuoju vynu iš statinės kampe ir ateikite ar išeikite kada panorėjęs.
Ir nepamirškite, žmonės jumis tiki.

paklausiu jo, kada ivyko vagyste ir ar jie nutuokia, kas uz tai atsakingas. taip pat pasidomiu kuo cia "Kepto Versio" smukle.

isgirdes atsakymus patraukiu i ta smukle. mano nugara saugo lengvi grandininiai marskiniai bei nedidelis uzkeikimas padedantis apsisaugot nuo "netyciniu" streliu (aisku tik su gm'o pritarimu)

- Vagystė vyko šiandien, o besileidžianti saulė atvedė jus. Už tai atsakingieji nepaliks šio miesto sveiki, bet kas jie, mano žinios neatskleidžia.
//pasidomi "kuo čia dėta smuklė" ar "kur čia smuklė"?//
- Smuklę tau parodys kiekvienas sutiktas praevis, o ji yra einant saulėlydžio kryptimi nuo čia. Saulė rodo tau kelią.

________________________________________
Nugara apsaugota, tik, kadangi užkeikimą sukurpei ne iš dažnai naudojamų, nesi tikras ar jis puikiai veiks, bet, tai geriausia, ką turi.
_________________________________________

Kol pasieki "Keptą Veršį" saulė nusileidžia. Pakeliui nepasiklįsti, praeiviai beveik nekreipia į tave dėmesio, tik kartais koks nužvelgia nuo galvos iki kojų ir toliau tęsia savo kelionę po miestą ar pradėtą darbą.

Keptas veršis, tai paprasčiausias suklypęs pastatas gatvės gale, bet iš kitų išsiskiria ant gretimų pastatų sienų išražytais užrašais įvairiomis kalbomis "Nemirėliai iškokit namų kitur", o ant pačios smuklės šalia pavadinimo "visas maistas tinkamas tik visiškai gyviems organizmams".
Prie durų, atsirėmęs į sieną vos bepastovi kažkoks girtas ir smirdintis žmogelis, nuo kurio neša praščiausios kokybės alkoholio tvaikas.

Durys plačios ir atviros, iš gatvės matosi viduje stovinčių stalų nevala ir lankytojų negausumas.

Viduje (primetus iš akies) gal šeši žmonės be aptatarnaujančiojo/aptarnaujančiųjų.

//pasidomiu "kuo čia dėta smuklė", sorry my bad //

iejes i smukle greitai permetu akimis visus lankytojus, stengiuosi perdaug ikyriai nespoksoti. tada tiesiu taikymu einu link smukles seimininko ir maloniai pasisveikines uzsisakau kambari siai nakciai.

//- ten jus nuves besileidžianti saulė ir tavo likimas. Kodėl, nežinau, bet galiu pasakyti jums, jog ten viską sužinosite.//

Stengiesi įkyriai nespoksoti, bet visi lankytojai įkyriai spokso į tave.

O smuklininkas nusispjuna ant žemės už prekystalio ir prabyla ne itin maloniu tonu:
- O jeigu tau kamabarių nėra? Girdėjom mes čia apie kažkokį su spinduliais vaikštantį psichą, kuris nors ir gyvas, matyt nekrofilas ir kažkokio galo dar tuo džiaugiasi.

Lankytojai nusižvengia.

"quick draw" savo karda ir nukreipiu i smuklininko kakla.
-del vieno tu esi teisus. mire kvailiai man patinka daug labiau nei gyvi bei nezinantys, kada geriau liezuvi palaikyti uz dantu.
"persmeigiu" ji savo astriu zvilgsniu ir issitikines, kad jis suprato, jog ne juoku atejau klausytis, paslepiu karda.
- o dabar prasyciau kambario siai nakciai.

tuo momentu, kai tik kišsitrauki kardą, kažkoks žmogelis pabando iš po stalo laikomu mažu arbaletu prakiurdyti tave iš nugaros, bet nepataiko ir strelė, nuslydusi grandininių šarvų pakraščiu įsminga tiesiog smuklininkui į tarpuakį, o visi esantys salėje išskyrus du valgančiuosius pašoka ant kojų ir išsitraukia ginklus. Šovusysis arbaletą pakeičia dideliu mėsininko peiliu, o kiti trys agresivieji turi po trumpą kardą, vienas net iš kažkur išsitraukia skydą, kuris, matyt buvo laikomas atremtas į kėdę.

Vienas iš neagresyviųjų visiškai nekreipia dėmesio į tave, o toliau srėbia savo sriubą, o kitas persigandusiomis akimis dairosi kur galėtų dingti ir, rodos, pirmai progai pasitaikius maus pro duris.

atsisuku i ginkluotus vyrukus, atsistoju kovinia poza ir sakau:
- ne tokio sutikimo tikejausi is tevinainiu (jie zmones?) svetimoje salyje. negi manot, kad iveiksite MANE - MILES MAXIMUS? dabar pat siulyciau visiems slepti ginklus ten kur jie ir buvo, nes visa tai gali baigtis dar liudniau, nei yra dabar.

jo, visi. tik tas kur nekreipia dėmesio - orkas.

tik niekas nekreipai dėmesio į tavo grasinimus o laukia ,kol sujudėsi pirmas.

laikydamas karda desineje, kaireje pabandau sukaupti ugnies kamuoli - burning hands or something like it, tik nepaleidziu i juos, o bandau juos ibauginti (jei prireiks paleisiu ).
- ispeju jus paskutini karta. nuleiskit ginklus. trecia karta neprasysiu.

Matyt žvaigždės ne taip išsidėsčiusios ar kas kita, bat vietoje ugnies kamuolio rankoje susikaupia nedidelis šviečiantis, į žvakės liepsną panašus ugninis darinys.

Vienas iš jų, tas kur su skydu, žingteli į priekį, tada atgal ir išsišiepia šypsena, kurioje trūksta poros dantų.

kaip patyres karys pabandau ivertinti savo galimybes

kaip prieš apygirčius priešininkus ir su savo didelia patirtimi, šansai vidutiniški. Arba viskas arba nieko.

nebuciau MILES (karys) ir nebuciaus MAXIMUS (geriausias) jei kaip bailys iseiciau neistesejes to ka pasakiau.

su kaire ranka ciumbu bokala ar ka kita nuo baro ir sviedziu tam su skydu i galva bei tuo pat metu puolu su savo kardu pirmyn

bokalas sudūžta į paskutinę akimirką pakeltą skydą, o kardas jau pro skydo apačią susminga į priešininko kūną, ir šis taip suklinka iš siaubo, jog rodos, būtų galima girdėti kitame gatvės gale.
Tas, kur mėtė bailius žvilgsnius į tave, surinka "galbėkit žudo" ir išbėga pro duris.

Kiti trys sustingę nesupranta kodėl taip greitai sužeistas (galbūt net mirtinai) jų bendražygis ir akimirką sudvėjoja ir nepajuda iš vietos.

Tą akimirką orkas baigia valgyti ir ramiai atsistoja, nužvelgia viską ir ištaria:

- Trys prieš vieną? Dėl kažkokių niekų? Gal jus tris į gatvę išmesti? - ir klausiamai nužvelgia tave, kai trauki kardą iš priešininko krūtinės - atseit "susitvarkysi ar ir man rankas teptis?".

as jam linkteliu, atseit "pagalbos neatsisakysiu"