Sendas: elfų miesto karališkieji rūmai

Velu vakara atsivere didziosios menes durys, ir sale iejo skautu burys. Elfai priejo prie karaliaus sosto, zemai nusilenke ir tare:

"Jusu didenybe karaliau Eiwarai Pirmasis. Mes grizome is Pirmojo Miesto. Sekmingai ivykdeme jusu uzduoti, ir atvesdinome vietini laukini, demono UVI garbintoja."

"Saunus darbas," tare Eiwaras. "Labai gerai... Labai labai labai gerai. Jus nusipelnete ordino," nusisypsojo karalius.

"Aciu, jusu didenybe," nusilenke skautu vadas. "O stai ir laukinis," parode jis i duris, pro kurias sargybiniai ivede benyksti.

"Ne, palaukit!" susuko karalius. "Neveskit sito padaro i mano mene! Palaukit," karalius pasoko nuo sosto ir nubego link duru. "Veskite ji i soda. Atsargiai, kad nieko nesumindytu... ne. Geriau i pozemi. Seniai nebuvau sendo pozemiuose... butu idomu vel juos pamatyti. Taip, veskit ji i pozemi, as seksiu paskui."

"Arodilai," tare Eiwaras, eidamas pro duris paskui benyksti. Jo akyse dege ta pati ugnis, kuria karaliaus patarejas matydavo, kai Eiwaras ruosdavosi kuriam nors savo keistam ritualui. Tik si karta ugnis buvo daug stipresne. "Atvesk i pozemi mano asmeninius sargybinius. Man ju reikes."



Dideliame medyje, tolimajame Sodo kampe, buvo irengta Sendo karine bustine. Tai buvo milziniskas azuolas, be abejo isaugintas magijos pagalba. Jo storos gumbuotos sakos pynesi formuodamos kambarius, kuriu sienas atstojo plonesnes sakos ir stori, tvirti lapai, kurie ziema paraudonuodavo, bet nekrisdavo. Sitas azuolas, zalias visa vasara ir raudonas ziema, buvo vienas is nedaugelio Sendo medziu-namu, kuris buvo visiskai naturalus. Jame nebuvo ne vienos lentos, ne vienos virves, jokiu statybiniu medziagu. Jis buvo tiesiog isaugintas, ir is karto tinkamas naudojimui. Azuolas buvo vienas is didziausiu Sendo stebuklu, kuris nusileido nebent Sendo rumams ir Faldono Telwari Sodui.

Taciau Eiwaro dabar nedomino Azuolo sakos, lapai ir kambariai. Jo demesi buvo prikausciusios mazos metalines dureles zemeje tarp Azuolo saknu, jau daug metu nevarstytos, ir dabar bandomos atrakinti vieno ir sargu. Kai jos pagaliau atsivere, grupe pateko i siaura tuneli, kuris giliau einant vis labiau sakojosi, ir elfus vedanciam sargui nepasiklysti padejo tik senas zemelapis, kuriuo jis vienintelis siek tiek modejo naudotis. Legenda sako, kad si pozemi elfams senais laikais pastate ju kaimynai nykstukai. Po to jie ismoke elfus rasti kelia jo labirintuose ir paliko penkis zemelapius, is kuriu dabar tebuvo islikes vienintelis.

Kai elfai pagaliau pasieke reikiama kambari, Eiwaras letai apsidaire, ir pritariamai linktelejo galva. "O dabar visi iseikit!" staiga susuko karalius. Jo zvilgsnis buvo kaip katino, ziurincio i ka tik sugauta pele. Katino, nevalgiusio savaite. Skautai ir Arodilas, isgasdinti tokio Eiwaro pasikeitimo, nepriestaravo, ir tvarkingai isejo, o Eiwaras pasiliko tik su savo asmenine sargyba ir laukiniu, kuri sargybiniai grandinemis prirakino prie kambario sienos. Karalius issitrauke dideli durkla, priejo prie benykscio ir kuri laika ziurejo jam i akis. Tada atsisuko i ji nugara, pakele galva i lubas ir suriko:

"UVI! As turiu tavo garbintoja! Pasirodyk, bjaurus vistasnapi, reikia pakalbet!"

"O tu irgi netylek," pridure jis pasukes galva i benyksti. "As manau, tavo dievas nori ir tave isgirsti."

"UVI!" dar karta suriko karalius, ir pasukiojo durkla drebanciose rankose. "Demone!" susuko jis dar karta, ir prisokes prie surakinto benykscio ireme durkla jam i kakla. "Pasirodyk, arba tavo garbintojas mirs!"

Garbintojas išsišiepia lyg laimėjęs "teleloto" ir prabyla dusliu balsu:
- Aš tik smiltelė jūroje. Bet mano mirtis yra pasminga.

"Kad tave velniai nujotu!" suriko karalius ir mete durkla ant zemes. "Sutvarkykit ji," mete sargybiniams ir inirses pasileido link isejimo.

//kaip suprantu nenudurtas UVi pasekėjas, tofėl//

NEaišku kaip, nepaisydamas jį veržiančių grandinių UVi pasekėjas sugeba pasigriebti krentantį durklą ir jį susivaryti sau į gerklę. tada kūnas neatsipalaiduoja, o jo akys užsidega raudona liepsna. Jis, su tebestyrančiu iš gerklės durklu įsitaiso patogiau ir nužvelgia karalių:
- Jau išeini?

Graksciai, kaip moka tik elfai, Eiwaras apsisuko ant kairio kulno, ir mete ant benykscio sauja sudziuvusiu lapu, kuriuos besisukdamas issitrauke is savo karalisku drabuziu. Sargybiniai staigiai atsoko atgal, jau mazdaug zinodami, kas bus, bet... nieko nebuvo. Karalius nustebes pakele antakius, taciau jo nuostaba truko tik sekunde. Ramiai atsisukes i apiberta lapais laukini su durklu kaktoj, Eiwaras nusieme nuo kaklo orandzini amuleta, tyliai jam kazka susnibzdejo, ir pakeles akis ismeige zvilgsni i benyksti.

- Nesijaudink, šis žmogus ir taip tau nemeluos - tokius pat balsu prašneko negyvėlis, o lapų sauja ėmė raukšlėtis ir svilti, pamažu dingdami iš akių. - Gražus fokusas. Tu kažko norėjai klausti?

//tik durklas kalle, o ne kaktoj, bet nesvarbu.//

"Kad ta zinociau, man amuleto nereikia, demone." atsake Eiwaras. "O dabar sakyk, ko tau reikia, kol neisakiau sargybai isnesti tave ir ismesti i savartyna prie nykstuku sienu."

- Čia tau kažko reikėjo. Bet, kaip matau...

Su;lig šiais žodžiais balsas nutyla, o kūnas lėtai subyra tarsi smėlio krūvelė, ir ant grinfų lieka mažas kauburėlis, kurio viduje kažkas juda.

"Ha! Ne kiekvienam dievui pries mane sakotis! Sargybini," Eiwaras kreipesi i arciausiai stovinti elfa. "Paziurek, kas ten juda."

sargybiniui artibnantis iš pelenų iššliūkina skorpionas ir ramiai patraukia tolynm ,ignoruodamas viską, ir net nerodydamas jokios agresijos. Jeigu niekas neuriaguoja dingsta požemių koridoriuose.
//jeigu taip, jį kad ir sutraiško sargybinis//

____________________________________________

Kaip suprantu, karalius patraukia į savo rūmus, kur jo jau laukia šventikas, pagal raudonosios žvaigždės ženklą ant apsiauto priklausantis Miles Maximus kultui. Jo rankose ilgas neplatus dėklas, kuriame.... Kuris uždengtas.

Šventikas laukia, kol karalius parodis jam, jog ghalima prieiti ar prieis pats.

Skorpionas sutraiskomas.

Karalius, kazko labai patenkintas, smagiai nuzingsniavo link savo sosto ir atsisedo. Pasiemes taure vyno gurkstelejo, ir pamojavo priest'ui prieiti.

- Didingasis karaliau. Jūsų kariai išžygiavo žudyti demono pajegų, bet demono pajegos pasirodė didesnės... Tačiau elfų karių žygis yra gerbtinas ir visapusiškai palaikomas mūsų didžiojo dievo Miles Maximus. Norėdamas perteikti savo rūpestį dėl žuvusiųjų jis sūkūrė galingą artefaktą.

Čia vyriausiasis Miles Maximus žynys atidengia dėklą ir ištiesia jį valdovui. Dėkle spindintis ir tiesiog tobulas lankas.

- Tai - "Bow of Maximus". Šaudantis iš jo šaudo daug taikliau ir pavojingiau. Šis lankas savyje nešioja visų mirusių mūšyje atminimą ir norą atkeršyti. Jis gali būti naudojamas tik tikro elfo.

//sistemiškai - duodi lanką karininkui, kuris yra mieste, išskyrus lėviausią ir karininkas (vidutinis ima šaudyti, o geriausias pila dar geriau) tampa puikiu šauliu//

"Artefaktas nuo Miles Maximus!" iki ausu issisiepe karalius. "Zinojau, kad mano pastangos isvyti demona nebus nepastebetos Dangaus. Bow of Maximus atiteks mano geriausiam karvedziui, kuris vede elfus i kova pries demona."

Eiwaras pamojo ranka, ir prie jo priejo karaliskasis patarejas Arodilas. "Pasiimk sargyba ir jok link nykstuku sostines." tare karalius. "Ten perduok si lanka armijos vadui. Jis puola ta miesta... vel kraujo liejimas... Hmmmm... Na, galu gale nesvarbu, Aeronas zino, ka daro, o man dabar rupi daug svarbesni dalykai, negu keliu mazu akmenskaldziu izeidimai. Jok." Tada Eiwaras atsisuko i priesta. "Prisesk, Miles Maximus tarne, isgerk vyno. Labai geras vynas, atgaivina ir siela ir prota. Uz Miles Maximus!"

- Už Miles Maximus!