Kromara: karaliaus rūmai prie bokšto

//čia vieta košmarui.//
Rrūmai tylesni negu kiti tokie pat, bet nei kiek ne kitokie.

Į karaliaus menę labai ramiai įžingsniuoja seno, gyvo žmogaus figūra ir nebyliai sustojęs prieš pat karaliaus vietą, jis ima laukti, stebeilydamasis karaliui į akis.

//košmaras yra gyvas?//

Prieš žmogaus akis atsiveria didelė menė. Patalpa didžiulė, nušvieta silpnai gelsva šviesa, sklindančia nuo aukštai kabančio žvakinio švietuvo. Nedaugelis čia rastų jaukumą ir sielos ramybę, atvirkščiai, šokinėjančios žvakių švieselės sukurti šešėlių žaidimai baugina, jausmas, lyg patys šešėliai atgyja ir gyvena savo gyvenimą. Apgriuvusios sienos, stalai, niūrūs paveiklai, išblukę nuo bėgančio laiko, atrodo visa kas yra šioje patalpoje prašyte prašosi remo. Menės gale, ovalo formos stalas, korio gale Nerono sostas. Neronas palinkęs prie stalo su plunksna rankose ant seno pergamento užrašinėja mintis, kol septyni jo žyniai diskutuoja neaiškiais klausimais. Jie diskutuoja taip įnirtingai, įrodynėdami savo tiesas, jog niekas išskyrus Neroną nepajunta svetimo buvimo. Neronas padeda plunksną, pakelia akis, o veliau pakyla ir galva. Jo žvilgsnis ramus ir nutaikytas tiesiai į žmogaus akis, tarsi bandytų nuskaityti jo mintis. Po ilgo stebėjimo Neronas pagarbiai ramiu ir dusliu balsu prabyla:

- Žmogau, man tavo buvimas čia neaiškus. Apie tavo atvykimą man nebuvo pranešta. Kokiu tikslu tu čia ir kokias tiesas tu skelbi? Kokia nerami siela tave atvedė šį pasaulio užmirštą kraštą? Kad ir kas tu aš tave išklausysiu... Kalbėk...

- Ar tu valdysi išmintingai? Tik vienas klausimas mane neramina. Ar tu pasitikėsi tai, kuriais norėtum pasitikėti? Ar nepasiduosi pavojui, apie kurį jau žinai, nors tikriausiai nežinai jo mąsto? Ar paklausysi protingo patarimo sunkią valandą? Ar sudarįsi sąjungą, kurios reikia? Ar bandysi užvaldyti viską?
Tik tai mane domina ir tik todėl atėjau aš čionai. Ir išeisiu gan greitai, nes dar liko tų, kurių neaplankiau. O aplankyti reikia visus, nes galbūt tai paskutinė mano kelionė.

Nerono veidas apniuro, išgirsti žodžiai ir esama situacija jį paveikė. Per surauktus antakius jis išdėstė tai kas tuo metu išsiveržė iš jo vidaus.

- Žmogau tu ateini čia nieko nepranešęs, neperspėjęs, neišduodi kas esi ir kokiu tikslu čia atėjai ir dar užduodi tokius klausimus, kurių atsakimai negali peržengti šių sienų.

Nenuleisdamas akių nuo žmogaus Neronas pakėlė dešinę ranką, parodydamas žyniams išeiti. Vos paskutinis žynys paliko menę, Nerono akys pasikeitė, tarsi dabar visai kitas žmogus būtų ten stovėjęs. Jis ramiai nužengė prie sosto ir įkrito į jį. Iškėlė galvą, užmerkė akis ir prašneko.

- Bet žinai, nors as tavęs ir nepažystu, bet kažkodėl pasitikiu, matau tavyje kažką tokio, kas mane ramina ir suteikia pasitikėjimo, gal tavo išmintis, kuri kaip švyturys tvieskia kelio beieškantiems, gal tavo rūpestis, kurį retai matau tarp savo žmonių. Jaučiu, jog tau tikrai rūpi tai kas dedasi ir matau jog tu žinai daug daugiau nei aš, todėl tikiuosi pasidalinsi savo išmintimi su manim.

Neronas pasodinęs žmogų priešais save, tarsi su džiaugsmu, kad gali pagaliau nuoširdžiai pasišnekėti ir atskleisti tai kam niekam kitam negalėtų, bet su liūdesiu veide dėsto.

- Tavo užduoti klausimai mane jau metų metus neramina. Metai iš metų studijuodamas žmones, skaitydamas, mastydamas, bandau sau atsakyti į šiuos klausimus. Tai mane neramina, aš bijau, bijau valdyti blogai, bijau kad galiu neapsaugoti savo tautos kaip norėčiau, bijau kad galiu juos nuvilti, o šito negaliu sau leisti. Bijau pasitikėti kitais, net žyniais, kurie padeda man valdyti ir išlaikyti tautą. Bijau, kad suteikus jiem pasitikėjimą, jų pirštai atsigręš į save ir sužlugdys visa tai, ką aš taip ilgai kūriau. Bet vienam viską apsvarstyti kėblu, todėl aš ilgai ieškojau tokio žmogaus, tokio kaip tu, kuriam nuoširdžiai rūpi. Todėl mielai išgirščiau tavo patarimus ir nuomonę, kuri galbūt, galbūt atvertų man akis ir geriau suvokčiau esamą padėtį ir kokius sprendimus dabar geriausia būtų priimti. Klausei manęs apie sąjungą? Taip, apie tai aš ilgai masčiau ir žinau, vienas viso to pavojaus galiu ir neįveikti. Bet aš svarstau su kuo ir ar vienos sąjungos gali pakakti, nes greitai besiplečiančiam pavojui sustabdyti dviejų tautų per mažai. Todėl dabar atydžiai renkuosi draugus ir priešus.

- Neabejoju, kad tavo atvykimas čia turi didžiulę prasmę, aš labai norėčiau sužinoti ją. Mielai tave kviesčiau čia apsistoti, nes tokiu žmonių kaip tu, man ir reikia, bet jei tau reikės išeiti aš suprasiu ir tikrai nesulaikysiu, atvirkščiai, palinkėsiu surast tai ko ieškai, žinau kaip tai svarbu, nes pats kadais tai suradau. Koks bus tavo žodis?

- Karaliau, tu šneki protingus žodžius, ir aš didžiuojuosi matydamas teve tokį. Tavo likimas nėra aiškus tarsi knyga, bet tavo tautos likimas. Bet atskleidęs viską nieko nepasiekčiau.
Sakei - renkuosi priešus ir draugus. Draugų rinktis nereikia, nes tada jie nebus tikri draugai. Draugas yra tas, kuris padeda savo noru. O priešą, priešą tiesiog reikia surasti. Karaliau aš sakyčiau, "Rask priešus, leisk draugams pasirinkti tave ir veik ryžtingai".

Pakyla eiti tolyn.

- Karaliau, kad ir ką darysi, žinok, svarbiausia neprarasti pasaulio ir savęs. O visa kita yra trigdžiai pasaulio gyvenime.

Ganėtinai ramiai įeina žinianešys:
- Karaliau, mūsų meiste Miles maximus pasekėjai organizuodja didelį pogromą. Grasina sudeginti per šimtą uvi pasekėjų. Kokie jūsų įsakymai?

Kolkas nieko nedeginti ir panasiu veiksmu nesiimti... Vykdysim viska teisetai, darysim teisma, kurio metu issiaiskinsim, ar sulaikyti dzomes uvi pasekejai, nenoriu, kad nukentetu nekalti miestelenai. Kai issiaiskinsim ar tai uvi pasekejai, tada ir imsimes tolesniu veiksmu...

//kadangi ten nieko gero nesigavo tarkim, kad viskas graziai tesmiskai pravaziavo//

Vienas garsesnių miesto burtinininkų išsiprašo (biurokratinis aparatas valdo) audencijos pas karalių, tvirdtindamas,jog jo reikalas labai svarbus.

- Mielaširdingasis sere, norėjau jums pranešti vieną svarbią žinią ir paprašyti menkos privilegijos mano gildijai. Mano žinia, nors suprantama, tik gerai magiją pažįstantiems asmenims, manau nepasirodys per sudėtinga. Mūsų astronomai tvirtina,m jog artėja reiškinys, tarp mūsų vadinamas Kruvinojo Mėnulio Diena. Tikslaus laiko niekaip nepavyksta apskaičiuoti, bet visada tą dien įvyksta kažkas pakeičiantis pasaulio likimą. Ir žinokite, tai bus greitai... Mūsų geriausi astronomai dirba dėl šio įvykio apskaičiavimo, bet mums nesiseka...
O prašyma būtų toksai - mes kaip tik puolame žmonių miestą. Todėl norėčiau paprašyti, jog į Kromarą būtų atgabenta dalis žmonių miesto Karališkosios bibliotekos, sąrašą manau galėčiau jums pateikti artimiausiu metu, taip pat reikėtų keliolikos žmonių tam tikriems ekspermentams, siekiant ištirti keletą teorijų, kurios padėtų mūsų rasei net nep[ajusti Kruvinojo Mėnulio Dienos. Ar sutiktumėte su tokiu mūsų gildijos prašymu?

Karaliau - mūsų pajegos Dolmuro mieste. Kokie įsakymai?
(jeigu reikia pakonkretinti:
A išskerdžiam kuo daugiau, pasiunčiam magus aiškintis ir prikelinėti.
B. neskerdziam nieko neatkeliam nei vieno nemirėlio, tik imam mokesčius iš valstiečių.
C. kažkoks viduriukas tarp a ir b?
)

//
Taip pat nepamirškite, jog raiteliai samdyti žmonių meiste turės geresnias statistikas. Bent vos vos, nei nemirėlių standartas. O burtininkai samdyti žmonių meiste bus prastesni nei nemirėlių. Nors abu būriai skaitytųsi sudaryti tik iš nemirėlių rasės atstovų.
//