Kelionė į Pirmąjį miestą.

//supranta. plius minus.//

už spintą galiu atsakyti, jog jis pamurmėjęs visgi suneša keletą šakalių ir juos suskaldo į mažesnius, bet jam tik pabaigus //jeigu buvo išėję. t.y. jei teisingai interpretuoju.// sugrįžta vedlys ir medžotojas.

//O tai kokie pasizvalgymo rezultatai?//

//sorry. labai dideles pc problemos buvo uzpuolusios. bet kazkaip susitvarke.//

tas vienišas keliautojas paliko keletą pėdsakų, ur jis sėmė vandenį, bet daugiau nieko ypatinga nesimatė.

//aš gal kiek laiko prasuksiu//

pamažu buvo keliaujama vis arčiau ir arčiau Pirmojo Miesto. Priešakyje tuo pat maršrutu keliavo vienišaws keliautojas, matyt nenutuokiantis apie tai, jog buvo sekamas, nes kuo toliau, tuo daugiau jo pėdsakų pasimatydavo. Tiesa, pačio keliautojo niekaip nepavykdavo sutikti, mat jis diena ar kartais net dviem lenkdavo septynetą. Benykščių nebuvo anei ženklo, ir nors vedlys ar medžiotojas apimti paranojos kartais išeidavo apsižvalgyti, nesimatė jokių sekančiūjų pėdsakų. Matyt eksperto fokusas suveikė net labai gerai.

Kelionė iš įtemptos tapo ramia, kol galiausiai visiškai (ar beveik visiškai) atsipalaidavusiems keliautojams vedlys pranešė, jog kitas apsistojimas - jau pačiame Pirmajame Mieste.

Patenkinti, jog galiausiai nuvyks ten, kur iškeliavo, keliautojai net nejučiomis paspartino žingsnį...
Dienai pakrypus antrojon pusėn, ant kalvos horizonte šmėkštelėjo vienišas taškelis, matyt ir beesantis tas keliautojas. Jums einant artyn, taškelis nejudėjo.

//artinamės ar..?//

Gerderalinfeldamas pamates keliautoja priesakyje pakraipo galva ir sumurma:

"Manau, kad zinau, kas tu esi"

Po to garsiai paklausia:

- Ei, vedly, tu cia vadovauti neseisi, ka darom? Einam aiskintis su tuo zurkiasaudziu ar ne?

"pfff, o ka cia galvot!? Aisku, kad einam, ko cia slapstytis? Musu daugiau".-Isreze daktariukstys, kreivai issisiepdamas. Tos kelios ramios keliones dienos priverte ji pamirsti apie bet kokius pavojus, tad pastarasis net nelaukdamas bendro sprendimo, drasiai nuzingsniavo "taskiuko" link.

Norekas suraukęs antakius žiūrėjo keliautojo link ir nieko nesakė.
Po akimirkos pradėjo žingsniuoti pirmyn...

žmogus, kurį sulig kiekvienu žingsniu įžiūrite vis geriau, tiesiog sau lūkūriuoja kalno viršuje. Daugiausiai stebeilija į kelią nusisukęs nuo jūsų, bet akrtais grįžteli pažiūrėdamas ar tebesate ne per toli.
Kai jus nuo jo ima skirti gan nedidelis atstumas , įžiūrite, jog rankose jis laiko kažką panašaus į žiūroną, kuriuo kartkartėmis žvilgtelna tolyn.

Apsirengęs patogiais minkštos odos drabužiais, kurie yra labai intensyviai nunešioti. Kitoje rankoje lazda, kuria jis pasiremia į žemę, prie diržo krūvos įvairiausių maišelių, ant žemės prei kojų nedidelis kelioninis krepšys, o ant nugaros siauroje odinėje strėlinėje gal dešimt strėlių.

//išsmaiau nužvelgus pagalį, paaiškėja, jog tai kažkaip gudriai supakuotas lankas//

Kai jau galima būtų susišnekėti nerėkiant, žmogus atsisuka, ištaria "sveiki pakeleiviai" ir akirkai vėl pakelia žiūroną prie akių.

Ekspertui:

Spoiler:

Jūs žiūronų, rodos neturit - ganėtinai retas dalykas, o ten, kur nukreiptas žvilgsnis teįžiūrit silpnus silpnus lauželio dūmus.

Už lauželio, į kurį šiaip nebūtumėt net žvilgtelėję, šviačiasi didingais medžiais apaugusi Pirmojo meisto išorinė siena. PAsak gandų - sveikiasusiais "pastatas" visame mieste.

- Sveikas, sveikas, - pasako gnomas, - Tai tu cia griauzikus prie musu saudei? Ir ka ten matai per savo ziurona?

- Suprantant, ne dabar metas apie žiurkes šnekėti. vat ten apsistoję gal penkiolika uvi-bepročių...
ir jis nutyla vėl pakeldamas ziuroną prie akių ir nužvelgdamas tolius.

-Mes aisku numanom kokiu tikslu tu cia atvykai ir ko sieki, bet vat butu visai idomu suzinoti kas ponas busi? Malonek prisistatyti...
-As pats esu Bartolamejus. Daktaras ir zolininkas, o cia mano draugai...

- Manau ponas yra Vi'Ariro vaikaitis, nors tikslia genealogija gal galetum ir pasisakyti, - isiterpia Gerderalinfeldamas. - O ka tu zinai apie Uvius?

"Uvi-bepročiai..." Beveik nepastebimai nusišypsojo Norekas. "Įdomus pavadinimas. Kaži kaip dar žmonės juos galėtų pavadinti... Gal geriau apsistosiu ties 'Benykščiais'..."

Nustebęs nužvelgia eksperta ir nusijuokia.
- Vadinasi, mano pokštas buvo suprastas? Che, o aš nezinojau, kad mano prosenelis toks garsus, jog ji net kazkas be manęs žino.
Žvilgsniu apdovanoja ir Bartolamejų:
- Vi'Amas arba Amas, kaip kam patogiau.

- O tie apačioje... Jie iš kažkur ėmė lyst paskutiniu metu. Neduoda ramybės. O jūs Miestan traukiat?

- Kiek zinau, jie ruosiasi daryti kazkoki rituala savo Uviui issikviesti. - guzteli peciais gnomas. - Idomu butu suzinoti, kuris is dievu yra ju Uvis.

Bartolamejus gan smarkiai isplete akis ir placiai isiziojo, kai grupes ismincius ir naujas "kolega" atrado kazka bendro. Taciau greitai susitvarde ir kreivai ziuredamas i gnoma istare:
-O man zinok visiskai neidom kuris is ju Uvis, kazkaip buciau linkes apskritai su jais nesusidet uzteko ir paskutinio karto, kai man teve gaivint reikejo. Gal verciau isdydziai aplenkiam juos saugiu lanku, jog i miesta ne vienas iejimas.
Tada daktariukstis staigiai uzsiciaupe, suprates, jog gal pasake perdaug, nors kita vertus vienisas keliauninkas greiciausiai nutokia kokiais tikslais vedama trauke kompanija.

- Zadam stovet cia visa diena? - nuobodziaudamas mestelejo vedlys. - Benyksciai galejo ir pastebeti mus. Siulyciau atsitraukti.

- Galim ir atsitraukti, jei zinai kita kelia i miesta, - numykia Gerderalinfeldamas. -Tik nesinoretu dar viena nakti slapti lauke.

- O ko tu trauki i miesta? - atsigrezia i Vi'Ama. - Gimines turtu? Sloves?

-Apeiti? - kiek klausiamai, su nežymia šypsena nužvelgia jūsų kompaniją. - Galima ir net reikėtų apeiti. Šiaip aš tik dėl to ir stoviniavau, jūsų laukdamas.

Vat pasuksim tiesiog į kairę - ranka rodo tariamą kelią - ten tie tuo pilku akmeniu pasuksim va ten. O tada pamazu praeisim pro tuos bruzgynus - ten yra toks takas, du žmonės praeis šalia, reiškia ir jūsų mulai tilps. Vat tada pasieksim sienos likučius, kur yra gražus išgriuvęs plyšys.

Pamatęs klausiamus žvilgsnius:
- Aš gi čia gyvenu. Aš ir brolis - galima sakyti du paskutiniai pirmojo meisto gyventojai.

Kad ir kiek atsipaidaves bei pamirses apie pavojus buvo daktaras, taciau po tokiu pasaliecio zodziu, jam kilo sveikas itarumas.
tad Bartalomejus pradejo nerimastingai zvalgytis tai i vedli, tai i Vi'Ama.

- Laikas priimt sprendima, viruciai. - nuziuriu visus siek tiek suraukes antakius.

Norekas nužvelgė keliautoją nepasitikėjimo žvilgsniu.
- Tai... keliaujam?
Norekas niekada nemėgdavo priimti svarbius sprendimus. Jam tai buvo tarsi: šokam ar ne šokam į kraterį pilną skystos, karštos kaip suknistas pragaras lavos. Jam atrodė, kad jis turėtų nuspręst kažkieno likimą. Be to, tokiuose dalykuose Norekas niekada neturi savos nuomonės: sukti į dešinę ar kairę - jam buvo sunkiausias klausimas...

Daktaras prislinko prie isminciaus ir tyliai susnabzdejo:

Spoiler:

- Keliaujam, keliaujam, - sumosavo rankomis gnomas - Vi'Amai, tikiuosi, pas tave su broliu yra normali pastoge ir silto maisto, nes bekeliaudamas sita dykyne gali ir nustipti nuo sudziuvusios duonos. Mano knygos greit pelyt prades situose laukuose.

Gerderalinfeldamas tik spustelejo daktaro ranka, duodamas suprasti, kad kalbeti bus verta veliau ir patrauke paskui Vi'Ama. Po kiek laiko, kaip niekur nieko paklause Pirmojo Miesto "gyventojo":

- Tai kas nutiko jusu seimai nuo tavo prosenelio laiku? Pasakok, pasakok. Kaip sekasi gyventi Pirmajame Mieste? Ar ten pavojinga?

Pajudat jau nusakytu maršrutu ir, rodos, niekas jums negresia.
Pats Vi'Amas atsakinėja gnomui į jo klausimus:
- Ką ten bepapasakosi. Vienas viską pragėrę, kitas kažką uždirbo, trečias iššvaistė ir taip ta mūsų giminė juda. Brolių daug, paveldėtojas oficialiai tik vienas, amžini ginčai ir panašiai... Vat tik su broliu dviese iš savo oficialiosos kartos, su kruva pusbroliu ant sprando, mat mum kruopelė buvo likus. Tai vieną dieną brolis užsispyrė - sako, keliaujam į pirmąjį miestą, ten ramiai pagyvensim. Atsiskyrę nuo problemų.
Vat ir visa istorija.

pralendate pro sienos plįšį. Atsiveria Pirmojo Miesto vaizdas.
Kadaise gražus, o dabar griūvėsių ir krumynų virtinėmis apaugę, akmeniniais rtakais išvbagoti kalneliai.

Ima pūsti žvarbokas vėjas.

Iš labai didelės bėdos galima surasti pastatą, kuris turi net dvi sienas (pirmojo aukšto) ir net gabalą stogo.

- Mums ten. - Mostelna rytų miesto pusėn Vi'Amas, - aišku, jei sutiksit pasinaudoti mūsų namų svetingumu.

Tolumoje, vakarinėje meisto dalyje pasigirsta dunkstelėjimas. Galbūt akmuo, seniai išjudėjęs, papūtus vėjui nuriedėjo žemyn ar dar kas atsitiko. Bet vėjo užimas lėtai stiprėja ir ima darytis sunku ką nors toli išgirsti.

ekspertui:

Spoiler:

//dar kažkam atvažiuos pm'as. laukit.//

staiga visų dėmesį atkreipia keistas dalykas.

Norekas surinka kažką, ko niekas nesupranta, ir įsibėgėjęs trenkiasi Bartolamejui į nugarą. Tada sustingsta ir visi pamatot, jog jo drabužiai kruvini, o iš nosies letai sruvena kraujas. Jis žvelgai paklaikusiu žvilgsniu, bet letai viskas ima praeiti.

Kraujas nustoja tekėti, tarsi nieko ir nebuvo, o žvilgsnis pamažu įgauna normalią išvaizdą,