Trys Atspindžiai

trijų pakopų forumo RPG
 
rodiklisPortaleDUKIeškotiRegistruotisNarių sąrašasVartotojų grupėsPrisijungti

Share | 
 

 naujas Veis Rordaro rytas

Go down 
AutoriusPranešimas
XXIcentury
Adminas ir GM
avatar

Pranešimų skaičius : 514
Age : 29
Registration date : 2007-04-29

RašytiTemos pavadinimas: naujas Veis Rordaro rytas   Antr. 11 27, 2007 11:10 pm

Veis Rordare buvo ankstyvas rytas. Saulė nušvietė iš vakarų atžygiavusią elfų armiją. Dvylika šimtų elfų, kurių beveik pusė buvo ginkluoti lankais ir priešakyje ramiai žengiantis Aldareonas Arandoras, kaip šnekama – geriausias elfų karvedys ir lankininkas, kokius tik Sendas galėjo pasiūlyti.
Nykštukų pusėje vyravo liūdnos nuotaikos. Taip, jų geriausieji kartu su Groinu, visi geriausiuose nykštukų karo vėžimuose, pasiruošę kritiniu momentu užpulti elfų armiją iš pietų, taip miesto gyventojai stovėjo išsirykiavę ant sienos, taip arbaletininkų būrys vedamas karvedžio stovėjo virš meisto vartų, o šimtinė šarvuotų pėstininkų stovėjo meiste, pasiruošę užkamšyti visas skylės – buvo suprantama, jog siena ilgai nelaikys, jeigu ją užgrius visa elfų burtininkų galia, o tokių mūšio lauke buvo tikrai ne mažai, buvo bijoma, jog Groinas ir jo šimtinė, nesugebės padaryti pakankamai žalos magiją valdantiems elfams, jog sienas būtų galima ginti lengviau, nebijant dėl jų tvirtumo.
Elfų lankininkai atsargiai, bet nieko nebijodami žygiavo pirmyn. Jie buvo tikri, jog prisiartinsu šūvio atstumu ant sienos nieko neliks. Pėstininkai, gi, saugojo burtininkus iš rpiekio ir abiejų šonų. Elfai nujautė, jog kažkas negero atsitiks.
Aldareonas sustojęs toliau negu galėjo siekti nykštukų arbaletai, ramiai nusikabino nuo peties lanką, įstatė pirmą strėlę, įtempė ir atleido. Vienas iš gynėjų šaulių suklikęs persivertė ir nukrito žemėn. Duslus dunkstelėjimas pažymėjo nykštukų pasalos pradžią.
Kaip galėdami greičiau, geriausieji nykštukų kariai puolė į ataką, nešami it vėjas karo vežimuose. Elfų pėstininkai išsirykiavo pasiruoše krūtine atremti puolančiuosius, o už jų dar dvi šimtinės pėstininkų artėjo į pagalbą.
O nykštukų arbaletininkai krito. Vienas po kito. Perverti Aldareono strėlių. Galiausiai ir elfų lankininkai pasiekė savo šūvio ribas ir palaido salvę. Salve į salvę atsakė pusė likusių arbaletininkų – silpnai, nevieningai, paklaikę iš siaubo.
Burtininkai trupino sieną.
O elfų pėstininkus skerdė Groinas su vyrais.
Miestiečiai, neturintis kuo atsakyti į šuvius kaip galėdamai greičiau stengėsi palikti sienas. Laimei, vienas nykštkų vadų juos surykiavo mieste ir nykštukai ėmė laukti viduje. Už sienos. Virš gynėjų skraidė jau padegamosios strėlės. Bet meisto pakraštys nenorėjo užsidegti. Ne veltui nykštukai didžiuojasi savo nepriekaištingu darbu.
Burtininkai, galiausiai palikę prasižiojusį plyšį sienoje pasisuko į Grono vyrus. Vienas nemokša, taip pasisuko, jog išsprogdino penkis nykštukus ir sprogo pats. Nuo tokio persistengimo nukentėjo daugiau saviškių, negu nykštukų, todėl burtininkai vėl pasisuko į sieną, šį kart nusprendę išvalyti viršų nuo užsilikusių arbaletininkų, kurie, suradę salyginai saugiaus plyšius lindėjo ten, kartkartėmis iššaudami į elfų eiles.
Galiausiai, nors ir viršydami nykštukus dvigubai, elfų pėstininkai pamatę nepaprastą dalyką. Nykštukas, ką tik nukirtęs du, pats gavo ietimi į pilvą (kas buvo ganėtina iretas atvejis, nes dažniausiai ietis ne įsmigdavo o įskildavo arba atšokdavo nuo kietų nykštukų šarvų) ir nusirtio nuo vežimo. Kitą akimirką jis vėl stovėjo ant jo, neaišku kaip išgyvenęs po pedūrimo ietimi ir toliau smagiai kapojo į kairę ir dešinę. Porą žingsnių kairėje, nukautas nykštukų karys taip pat atsistojo, pasiražė ir puolė į kovą. Su tokiomis jėgomis elfų pėstininkai nemokėjo tvarkytis. Visi pasileido begti, bet... Nykštukas vežime yra greitesnis už bėgantį elfą, o kai priešininkals bėga atsukęs nugarą. Pėstininkų likučiai išsilakstė visomiskriptymis, o dvidešimt stipriausiųjų ir Groinas pajudėjo link burtininkų, kurie jau ruošėsi artimam susirėmimui. Kitas burtininkų burys pabandė išretinti puolkančiųjų gretas, bet šarvai, ne veltui jie buvo vadinami geiruasiais, kokius galima gauti pasaulyje, atlaikė ir tik vienas nelaimėlis krito. Aldareonas, pamatęs, jog ant sienos nieko nebėra, jog vienintelis likęs elfų pėstininkų būrys jau artėja prie plyšio, lankininkai, pagal ankščiau numatytą planą eina jiems paskui ir visus esančius kitoje sienos pusėje vaišina strelėmis, suprato, jog vienintelė problema – Groinas ir jo vyrai.
Nykštukai vėliau pasakojo, jog Į groną skriejo speičius strėlių, o jis visas numuštavo atgalia ranka, tuo pat metu kapodamas burtininks uit pašėlęs į visas puses, bet...
Iš tiesų Groinui į šoną įsmigo staigi ir netgi kiek pasalūniška strėlė. Bet Groinas nebūtų buves vienas ištvermingiausių nykštukų, jei tai būtų jį sustabdę. Antroji strėlė suskilo į jo šalmą, kaip ir Groino priešininko galva, kurią jis suskaldė kumščiu, apimtas įniršio. Tokio įniršio, koks apima tik nykštukus.
Groinas ir jo šaunuolaii pralaiminėjo. Jų teliko šeši, o priešininkai, nors ir nukėntėjo labai stipriai, spaudė itin smarkiai.
Aldareonas lėtai ėjop artyn ir laidė strėlę po strėlės. Groino šarvai laikė. Per stebuklą. Galiausiai Aldareonas ėmė šaudyti ten, kur jau buvo įsmigusi pirmoji. Antra strėlė prisijungė prie pirmosios ir virš mūšio lauko suskambo Groino riksmas. Jis nesuvaldė savojo vežimo ir šis paliko jį bestovintį tarp burtininkų, kurie tik ir laukė progos parodyti nykštukui, ką reiškia magija iš didžiosios „M“.
Tik nepaprastos sėkmės deka, paskutinis karališkosios Veis Rordaro gvardijos narys sugebėjo užsitraukti kraujuojantį Groiną į savo vėžimą ir išųtrūkti iš spūsties.
Aldareonas suskaldė dar vienbą strėlę į Groino šarvus, o tada kliudė jo išgelbėtoją. Daugiau iššauti jis nebespėjo. Groinas tolo nuo miesto, kurį buvo prisiekęs apginti bet kokia kaina. Du sunkiai sužeisti nykštukai buvo paskutiniai, kurie paliko laisvąjį nykštukų miestą.
O meisto prieigose nykštukų kariai mėgino beviltiškai pasipriešinti elfų strėlėms ir šimtinei pėstininkų. Taip, jie sugebėjo su savimi mirtin pasišaukti daugybę elfų ir tik dvidešimt pėstininkų iš pusės tūkstančio pergalingai žygiavo meistu po mūšio. Taip, nykštukai sugebėjo įveikti šimtą burtininkų, bet...
Visi keturi šimtai lankininkų, praradę tik tris karius, įžengė į miestą.
Veis Rordaras, jo sienos, kalvės ir turtai dabar priklausė elfams.

_________________
Lavonai vaikšto tik filmuose arba tada, kai kas nors nori...
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://trysatspindziai.niceboard.com
 
naujas Veis Rordaro rytas
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Trys Atspindžiai :: Senieji žinių lobynai :: Enciklopedia-
Pereiti į: