Trys Atspindžiai

trijų pakopų forumo RPG
 
rodiklisPortaleDUKIeškotiRegistruotisNarių sąrašasVartotojų grupėsPrisijungti

Share | 
 

 žmonių miesto šturmas

Go down 
AutoriusPranešimas
XXIcentury
Adminas ir GM
avatar

Pranešimų skaičius : 514
Age : 29
Registration date : 2007-04-29

RašytiTemos pavadinimas: žmonių miesto šturmas   Sk. 11 11, 2007 11:57 pm

neleista įtakoti, nes planavau įmesti statistikas jau su nurodymais iš karaliaus, bet gadangi juso gavau vėlai. atsiprašau. ir dar dėl sistemos kankinuos (bet tuoj visos kančios baigsis). ten truputi pakaitaliot reikia.

Priešais žmonių miestą stovėjo nemirėlių armija.
Beveik tūkstantis baisių nemirėlių, pasiruošusių užimti miestą ir priešais juos ant sienos išsirykiavęs varganas šimtas gynėjų ir vienas karininkas. Tiesa, mieste rykiavosi raitoji karališkoji gvardija, o ją vedė geriausias žmonių karvedys Armis de‘Vitas, tikras raitų kirstynių meistras, šalia gvardijos žmonių raitija buvo irgi pasiruošusi pasveikinti priešą, tik jam įžengus pro vartus ar perlipus sienas.
Miesto žmonės, savo ruožtu bijojo nemirėlių, ir, nors miesto valdovai siūlė premijas stosiantiems į mūšį, teatsirado du šimtai nebijančių mirties tvaiką skleidžiančios armijos, kurie visi...

Nemirėliai net neketino ropštis ant pilies sienų – jie tik ramiai leido būriui savo karių stumti taraną link vartų, greta žengiant lankininkams, kurie kartkartėm tarsi nerūpestingai p[aleisdavo salvę strėlių į ant sienos įsitaisiusią šimtinę.
O burtininkai, nematydami apšaudymo pavojaus (vieninteliai tolimos kovos žinovai buvo žmonių karališkoji gvardija, kurie raiti laukė progos išjoti pro vartus staigiam smūgiui) metodiškai ėmė kurpti užkeikimus.
Ar kada nors teko regėti, kaip vienintelis nemirėlių magas sumosuoja rankomis, o re nupaišo magiškąjį ženklą ir priešais esanti uola sutrupa į šipulius? Čia, tai vyko stebėtinai greitai – du šimtai burtininkų mūšio lauke – ne juokai. Siena, taip ilgai tarnavusi Dolmuro miestui ėmė aižėti ir trūkinėti. Šone vartų pasirodė plyšys, kuris pamažu plėtėsi...
Nemirėlių vadas, pats nors ir būdamas galingas magas, nesitepė rankų griaudamas sieną. Jis metodiškai siuntinėjo šviesos pliūpsnius, kurie efektingai retino ant sienos stovinčiųjų gretas.
Žmonės supratę, jog ant galinčių sugriūti sienų likti beprasmiška, o dar ir pavojinga, pamažu atsitraukė į plačiąją sienos dalį prie vartų, kur gynėjai pasijautė saugiau, dengiami sienos konstrukcijų.

Sienos dalis išvirto su griausmu. Aukštyn pakilo dulkių debesis ir priešais nemirėlių ordas atsivėrė galimybė. Pėstininkai pirmyn stūmė mašiną, kuria turėjo būti verčiami vartai, pasidavė visuotiniam įkarščiui paliko įtaisą nepasiekusį Dolmuro vartų ir ėmė žygiuoti pirmyn.

Armis de‘Vitas nepametė galvos ir kartu su karališkaja gvardiuja prijojo prie pat plyšio. Nemirėliai negalėjo jų matyti per nuolaužas, o kai pirmasis pėstininkų būrys priartėjo pakankamai arti...
Žmonių raitėliai įrodė, kodėl jie yra vadinami geriausiais raitėliais pasaulyje – karališkoji gvardija su De‘Vitu priešakyje per nuolaužas ir akmens luitus prajojo taip lengvai tarsi tai būtų buvusio paprasčiausia pievutė. Kai sunkiai šarvuotų raitėlių gretos įsirėžė į pėstininkų gretą paaiškėjo ką reiškia karališkoji gvardija – pėstininkai krito it musės, sugebėję iš balnų išversti tik penketą sunkiųjų raitėlių.
Galiausiai nemirėlių pėstininkų būrio greta sudrebėjo ir likusieji dvidešimt pėstininkų apsisuko ir... Buvo išžudyti bebėgantys. Tiesa, Armis de‘Vitas persiokiodamas pėstininkus tikėjosi dar įsirėžti į pavojų pajutusius ir kiek šonan besitraukiančius raitėlius, tačiau... Čia jį ir jo elitinį būrį užgriuvo lankininkų strėlės. Tačiau nykštukų geriausiams gaminiams prilygstantys šarvai ne veltui buvo geriausi, kokius, tik galima rasti. Rikiuote nepakriko apšaudoma net keturių šimtų lankininkų. Krito tik vienuolika. Bet tokius šarvus pramušti buvo tolygu stebuklui.

Kairįjį nemirėlių sparną, prisidengusi sumaištimi centre ir mažesniu dėmesiu į pralaužą užpuolė dar vienas raitėlių būrys. Bet kairiajame centre buvo burtininkai, tikrai neketinantyso nusileisti kažkokiems raitėliams, kurie dar ir sulėtino tempą laviruodami pro pralaužą. Burtų jėgą teko pajusti geriems, bet burtininkų niekada nepuolusiems raiteliams. Dalis jų būrio žuvo nepasiekę burtininkų, o dar dalis įsirėmė į nepaprastą pasipriešinimą burtininkų gretose. Magiška apsauga atsvėrė menkesnius burtininkų sugebėjimus artimoje kovoje, todėl žmonėsm teko gerokai nustebti taip ir susimaišius besikaunantiems. O de‘Vitas tikėjosi, jog raiteliai lengvai privers kiek mažiau apsaugotus burtininkus trauktis, kai jis sukels sumaištį centre.

Armis de‘Vitas vienas, įsakęs gvardijos vyriasniajam pulti pirmyn, nujojo į pagalbą raiteliams, bet kelią jam pastojo nemirėlių magas, vienu magiškosios energijos pliūpsniu numušęs šalmą de‘Vitui kartu su kraujo pliūpsniu iš nuplėštos ausies. Armis užsimojo kardu ir...

Gvardija žengė per priešų lavonus. Lankininkų nepavyko pasiekti nes antrasis pėstininkų būrys atakavo iš šono, spėdamas sulaikyti beįsibeginėjančius raitėlius. Tai buvo savižudiškas pėstininkų manevras, bet kitu atveju gvardija būtų įsisukusi į lankininkų gretas.
Trečioji nemirėlių pėstininkų šimtinė judėjo link pralaužos ir sėkmingai per ją žygiavo. Tik persikėlusius per spragą nemirėlius pasitiko nuo sienos jau nusileidę pėstininkai krūtinėmis bandantys atkurti jau nebesančią sienos atkarpą. Nelaimei nemirėliai sugebėjo nepaprastai sėkmingai atakuoti, o žmonių pėstininkai jau apšaudyti ir lankininkų ir nemirėlių karo vado buvo jau praradę ir entuziazmą ir pusę jėgos. O dar vienas nemirėlių lankininų būrys paleido salvę virš pralaužos – pusiau aklai, bet kaip tik prieš pėstininkų šturmą. Žmonės neturėjo šansų išlaikyti pralaužos. Nemirėliai praradę tik keletą saviškių po savęs paliko negyvus pėstininkus ir juos vedusį karininką.


Prieš meisto vartus gvardija skerdė juos užpuolusį pėstininkų būrį, o į juos skrido viskas, ką turėjo puolančioji pusė. Kentėjo ir pėstininkai ir gvardija, mat burtai pasirodė beesantys kiek efektyvesni už strėles, sulūžtančias į sunkius raitlių šarvus.
Netoliese dvikovoje kovėsi abiejų pusių vadai ir de‘Vitas jau spėjo sunkiai sužeisti savo priešininką. Tebešaudantis į gvardiją stabtelėjimo akimirkomis lankininkų būrys lėtai žygiavo link dvikovos dalyvių, pasiruošę nors kiek padėti savo vadui, kurį spaudė Armio de‘Vito įniršis.
O kairiajame nemirėlių armijso flange, burtininkai tiesiog žlogdė raitėlių moralę. Nuostoliai buvo panašūs bet su kiekviena uždelsta akimirka nemirėliai džiūgavo, o raitėliai balo.
Prie pralaužos, sustabdyti beveik sveiko nemirėlių būrio artinosi miestiečiai. Kas su durklu, kas su kalvio kūju, kas su kirviu. Juos vedė mažai žinomas žmonių karvedys, pats bijantis kraujo nei kiek ne mažoiau nei jo būrys. Pamatę savo kareivių krauju spindintį nemirėlių būrį jie suriko piktą šūksnį, kuris...

De‘Vitas įsmeigė kardą į priešininko krūtinę, tačiau šis, būdamas nemirėlis niekaip nenorėjo mirti ir atgalia ranka spėjo pasiūsti galingą ugnies pliūpsnį priešininkui į veidą.

Armis de‘Vitas krito apimtas liepsnų. Neaišku kaip jis sugebėjo ištraukti kardą nemirėliui iš krūtinės ir šveisti jį link jam iš kairės artėjančių priešų, nurėždamas vienam jų ranką, laikančią lanką. De‘Vitas nukrito ant jo krauju sutepto lauko.

Visi sekė akimis de‘Vito žūtį. Raitėliai, puolę magus išsigando. Jų vadas mirė, jie vieni stovėjo prieš būrį nemirėlių, kurie vis siuntė burtažodžius į būrio tirštumą ir neatrodė, jog laimėti yra šansų. Pirmas raitėlis išsiveržė įš kovos ir puolė raitas atgal į meistą. Antras... Trečias... Ir visi kile gyvi keturiasdešimt pasileido link pralaužos, bėgdami nuo mirties.
Bet burtininkai to ir telaukė – besitraukiantys raitėliai sudegė jų pasiūstoje liepsnoje.

...kuris nuaidėjo padrąsindamas net mažiau drąsius – miestiečiai puolė pirmyn ir pamatę, kaip už pralaužos ugnyje dega jų raitėliai, kaip kažkas rėkia „žuvo de‘Vitas!“ ir sustojo. Nemirėlių pėstininkai pajudėjo pirmyn, ir... Miestiečiai kaip paklaikę pasileido atgal. Namo.

Vienintelė gvardija dar laikėsi. Galiausiai išžudę pėstininkus šiapus sienos pasisuko į lankininkus. Burys lankininkų atsitojo taip, jog uždengtų kitus, o visi burtininkai ir nemirėlių vadas, vis dar galintis kovoti ėmė regzti užkeikimų voratinklius. Strėlės skynė jau išvargti bebaigiančius gvardiečius, o šių penkiasdešimtinė bandė su savimi nusitempti kuo daugiau priešų...

Galiausiai patyrę kariai neišlaikė – lankininkai stovėjo tvirtai bet galiausiai buvo įveikti, o tada į gvardiją smogė burtų užtaisas. Likusieji dvidešimt šarvuyotų riterių puolė bėgtis. Ne į meistą kur jau buvo prasiveržęs būrys nemirėlių – tolyn nuo mūšio. Į kadaise žmonių valdomas žemes. Bet jiems nebuvo lempta pasiekti tikslo. Nemirėlių strėlės ir burtai pribaigė juos iki pačio paskutinio.

Nemirėlių vadas išdidžiai įžygiavo pro vartus, kuriuos jam atidarė šimtinė likusių pėstininkų.
Į Dolmurą išdidžiai žygiavo trys šimtai lankininkų ir šimtas keturiasdešimt burtininkų.

Dolmuras krito.

_________________
Lavonai vaikšto tik filmuose arba tada, kai kas nors nori...
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://trysatspindziai.niceboard.com
 
žmonių miesto šturmas
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Trys Atspindžiai :: Pirmasis atspindys :: Dievų pasaulis-
Pereiti į: