Dolmuro smukle : Aukso kapsas.

Geriausias alus, skaniausias maistas, pigiausia nakvyne, graziausios merginos viskas tik Aukso Kapse. Cia bus patenkinti visu jusu norai.

Tarp susipynusiu balsu buvo girdeti storuliuko smuklininko tauskimas. Sis burbejo senam zmogenui sedinciam and aukstos medines taburetes prie pat baro.
- Girdejai seni... Sklinda gandai, kad vel rengema ekspedicija i pirmaji miesta.. Heh kazin kas ten brautusi, po perkunais manes ten ne per prievarta nenuvarytu, - tauskejo vyrukas. Prie jo sedintis senolis tyliai pasimuiste, jo nesveikai sulysusios rankos atgule ant tvirto medinio prekystalio. Vyras nezymiai pasimuiste ir palinko prie storulio smuklininko...
- Tie, kas is ten issinesdins sveiki... Tie is ten parsinesdins daugybes...
Vyru dialoga nuslopinio aplinkines minos burbejimas...

Viosiškai girtas žmogelis vargais negalais prisiartina prie baro.
- Nesąmon... Kur girdė... - užsikosėja ir prabyla sklangdžiai, bet jo balsas toks klampus ir neįtin suvokiamas. - Žinokit visi, jog iš... Iš pirmojo miesto neliko nieko... Anei akmens ant akmens... Viska jie pragere, viska...
ir sulig tais žodžiais išsitiesia kaip ilgas ant žemės.

Taip taip, teko ir man kadais pirmojo miesto gatvėmis žingsniuoti. Įdomi vieta! Tai, kad ant medžių ten šaldytas alus augo, o vištos platinos kiaušinius palikdavo, mane, kaip viso mačiusį ir patyrusį žmogų, ne itin nustebino. Bet va papročiai!.. Pirmajam mieste, pamenu, visi buvo laimingi - kiekvienas vaikščiodavo šypsodamasis. O jei užtikdavo nedorėlį, kuris tądien gatvėse ar kokiam skersgatvy bastydavosi paniuręs, tai mikliai surišdavo, tuomet už plaukų kalėjman vilkdavo. Tenais jam žandus įstryžai prapjaudavo ir tuoliau šis žmogėnas amžinai šypsodavosi, atrodė linksmas bei smagus.

Arba dar. Klestėjo andai tolerancija ir laisvė - ne taip kaip nūn. Jei miestietis užsimanydavo, galėdavo ir rasę pasikeisti. Pavyzdžiui žmogui, kuris geisdavo elfu tapti, ausis pakirpdavo. Tam, kuris nykštuku jautėsi, su kūju per viršugalvį kelissyk užvoždavo, kad kojos į pilvą sulįstų ir žemesnis atrodytų, dar smakrą samanom apaugindavo ir išeidavo tikra nykštukiška barzda. Na, o elfą, jei veržėsi žmogaus duonos paragauti, tiesiog klaikiai sumušdavo ir apkrėsdavo kokia sunkia liga - kad ne toks gražus būtų ir greičiau nusibaigtų...

O ir ligos būdavo! Dabar smailiaausis elfas beveik niekuo užsikrėst negali, o pirmajam mieste aš savo akim mačiau elfą, kur sirgo auksaausyste. Tai nepaprastai pavojinga epidemija, kai ausyse vietoj sieros auksas kaupias. To elfo artimieji buvo vieni nelaimingiasių mano regėtų būtybių - kasdien iš jo ausų po gerą maišą monetų prisižerdavo. Įsivaizduokit: pilnas namas žvangančiųjų, o dėt jų nėra kur, niekas imt nenori, nes pirmajam mieste dėl auksinio žmonės net žiovaut tingėdavo. Girdėjau, ištrėmė vėliau tą elfą...

Taip, pirmas miestas buvo ne juokai!

Prie baro sedintis sulyselis nezymiai pasuko savo susiraukslejusi kakla, i pokalbi isijungusiuju link.
- Echh... Nieko jus neismanot... Kvaili tauskaliai, - Senio nusivylimas greit peraugo i pykti ir dabar jis jau stovejo nulipes nuo kedes ir issitieses visu ugiu, kuris anaiptol nebuvo mazas.
- Pirmasis miestas, - Susuko jis , - Pirmasis miestas jums ne siaip pasaku karalyste ! Tai meno, groziu bei ziniu kratinys, tai viskas viename, tai viskas Pradzia ! - Vyras kalbejo didingai ir aiskiai, kiekviena girdejusi zodzius apeme didi pagarba bei noras semtis ziniu, kurti geri ir siekti kuo daugiau...

Girdėjot kokie dalykai pasaulį dedasi?

Musiškiai išžygiavo nykštukų mušti, nors tie nieko blogo nedaro, pas mur, sklinda kalbos, jog šiaurėje nemirėliau būriai bastosi... Taip ir žinokit, jau einu pasigalasių savo surūdijusį kardą, mat jeigu į miestą armija laušis, karalių ginsiu iki mirties!

Kazkur kampe pasigirsta saizus kvatojimas... Tai dvi figuros, dabar zvelgiancios zmogelio pusen... Viena ju sulysusi arba net perlysusi, tragiskai slyksti, veidas netekes konturu, oda sudziuvus ir sukritus i placius griovis, kur turetu buti zandai. Akys neaiskios spalvos, lyg tamsiai rudos ar juodos, o gal net retsykiais purpurines ? - Nesuprasi.
- Numireliu pulkais bastosi, - Sukrenkste siaubingas lankytojas ysisupes i bet kokia spalva praradusi visiskai nutrinta apsiausta.
- Nepatikesi, bet as juos savam kely maciau, bjaaurus, bjaurus padarai... - Irzliai jis burbejo, jau keldamasis nuo stalo... - Baisus padarai... Slyykstus... Salti.. Siaubingai salti, OOO Svarbiausiai negyvibingi ir bejausmiai... - Padaras artejo susingusio zmogelio link, taciau ji uz alkunes sugriebe jo uzstales draugas. Stambus vyras issitempe sulyseli is smukles, duris uzsitrenke, o viduje vis dar skendejo kazin koks blausus seselis, bei tvyrojo nemalonus saltis. Susirinkusieji bukomis akymis zvelge tai i duris tai i zmogeli uzvedusi sia kalba...