Keistoji Ros Blandiro blokada

Tą pirmadienį ne vienam orkui atrodė, kad jis vakar padaugino alaus Juodajam Jatagane. Dykuma už miesto sienų mirgėjo. Po keletos valandų paaiškėjo, kad tai ne miražas. Ros Blandirą apgulė beveik tūkstantis gnomų, lėtai, bet užtikrintai užimančių savo pozicijas pusės kilometro atsumu nuo miesto sienų.

Kol gnomai įsikūrinėjo savo stovyklą, mieste tvyrojo lengva sumaištis: produktų kainos trigubėjo, dauguma miestiečių, pasitaikiusių elitinės gvardijos (aka mirties šauklių) kelyje, atsidūrė savonoriškuose savigynos būriuose, mieste buvo inventorizuoti ir nušveisti visi žinomų ir nežinomų dievų altoriai… Ne taip cahotiškai kilo gatvių barikados…

Antradienį miestas jau buvo pasiruošęs gynybai ir pasveikino gnomus keletu nuogų užpakalių ir girtų piliečių užgauliojimas nuo sienų. Gnomai, laimei, iš savo užimtų pozicijų nedaug ką matė ir girdėjo.

Trečiadienį užgauliojimai virto vietinio choro organizuojamų dainuškų traukimu, o užpakalius pakeitė pirmieji vietinių gildijų plakatai. Gnomų toliašaudės mašinos sutrupino keltą netoli sienų esančių uolų. Galbūt jos tikrino savo taikilių nustatymus… galbūt demonstravo ironišką požiūrį į miesto sienas, ant kurių iki šiol nesimatė nei vieno orkų kareivio.
Tiesa, pavakare kilo nedidėlė sumaištis Weermos rūmuose. Oficialiai tai buvo pavadinta alcheminiu sprogimu viename iš ketvirto aukšto bokštelių. Neoficialiai… daugelis rūmuose dirbusių orkų prisiekinėjo, kad į vieną iš antrojo aukščių menių pro langą įskrido… mechaninė gulbė plasnojanti metaliniais sparnais.. Mirties šaukliai skubiai suvarpė paukštėką savo arbaletais ir likučiai nušveisti atgal už sienų į gnomų pusę. Apsaugos viršininkas nebuvo ketvirčiuotas, tik užrašytas į savigynos būrius, skirtus galimai kontraatakai.

Ketvirtadienį maždaug popiet atsitiko suvis keisčiausias dalykas – pakilo rytiniai Ros Blandiro vartai ir miestas tarsi žvelgė į gnomų apsiaustį viena pašaipia akimi.
Patyčios ant miesto sienų lyg ir liovėsi, bet padėtis buvo labia keista. Viena vertus gnomai galėjo sumalti į miltus dar miesto sienos gabalą, pasidarydami nuosavus vartus. Arba suniokoti bandymus kontaatakuoti. Kita vertus Ros Blandiro skersgatviuose orkų pėstininkai įgautų ženklų pranašumą prieš nerangias mašinas
ir raitelius.

Atėjus nakčiai vartai užsidarė, bet ryte vėl atsivėrė kviesdami gnomus į mirtiną miesto šventę. Gnomai tuo tarpu ramiai rūkė pypkes, valgė ir rodės ketino stovėti prie miesto amžinai.

Šeštadienį apie pietus pro miesto vartus išžygiavo neginkluota procesija nešina mėsa ir druska, tradicinėm orkų vaišėm. Gnomai svečius priėmė ir įvyko trumpa diskusija. Netrukus gnomai kiek atsitraukė ir iš miesto šiaurės kryptimi iškeliavo Uterch'as Pavėpėlis vedinas šimtine orkų pėstininku.

Dėl šios dienos įvykių ginčai netylka iki šiol. Gnomai tvirtina, kad orkai prašė palikti nors šiek tiek mėsos ir kraujo (simbolizuojamo druskos) jų rasės kraujyje. Orkai sako, kad jie atsiuntė tikro maisto, kad įkvėptų gnomams ryžto pulti, bet šie pamatė, kad orkų moterys bent galva auktesnės už jų rinktinius karius spruko neatsigręždami…

Sekmadienį miesto blokada baigėsi ir gnomai patraukė savo keliais. Tiesa, abi pusės tvirtino, kad jokios agresijos niekad nebuvo. Tiesiog gnomai pakeliui link savo tikslų užsako link Ros Blandiro šnektelėti apie gyvenima, meilę ir religiją, o tada abi pusės pasinaudojo situacija miesto šturmo/gynybos pratyboms. Kurgi matyta, kad miestą pultų ar gintų esant atviriems vartams?

Vistik dauguma tuomet buvusių vienoj ar kitoj Ros Blandiro sienų pusėje girdėdami tokias kalbas tik juokėsi ir vadino Weerma įžūlia ragana.

//dėkoti Sor lac//