Mūšis dėl vėjuotos lygumos

Viename lauke, pučiant magiškajam vėjui...

Drasūs žmonės žygiavo pirmyn, tikėdamiesi greitai palaužti vienintelį šimto karių nemirėlių būrį. Abu karvedžiai ir žmonių ir nemirėlių stocėjo pirmose gretose ir laukė priešininkų.
Tik žmonėsm siaubingai nepasisekė. Juos, jau beveik pasiekusius nemirėlių linijas užpolė tuntai įvairiausių vabalų, o ausyse skambėjo magiškieji, viena iš senųjų kalbų tariami žodžiai. Kiek išsigandę kariai nepabėgo tik todėl, jog jų vadas užriko, jog bailiai bus kariami ant miesto vartų. Tačiau nemirėliai nelaukė, kol žmonės įrems ietis į jų veidus, jie pirmieji šoko pirmyn, ant dar nesusigaudžiusių priešininkų.

vadas puolė vadą, kariai mušė karius, o žmones buvo aplipę vabalai, graužiantys ir kandantys tan, kur tiek pasiekė. nemirėlių primasis spurtas iš kart davė rezultatą - pusė priešininkų būrio gulėjo ant žemės.

tačiau žmonės laikėsi, ir atrodė, jog jie turi šansu, bet tą akimirką, vadas, matyt pamiršęs, ką reiškia jo paties žodžiai apie pakarimą, ėmė bėgti taip, tarsi jį vytų patys pragaro velniai.

Žmonės dar laikėsi keletą akimirkų kol galiausiai devyni likusieji nusprendė, jog galbūt vadas jų taip baisiai nebaus, jeigu jau pats pabėgo...

Namo grįžo tik vadas. Išvbalęs it naktis. Sumurmėjo "Jų buvo tūkstančia" ir buvo nuneštas į gydymo namus.

Matyt, kalbėjo apie vabalus.

Nemirėlių liko šešiasdešimt. ir vadas, net neįbrėžtas ,jeigu tą galima skyti apie negyvėlį...